Politikams svarstant įvairius variantus, kaip padidinti pasitikėjimą Temide, vėl prisiminti siūlymai dėl prisiekusiųjų teismų.
Naudos nemato
Europos Parlamento narys, vienas iš opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderių Vytautas Landsbergis neseniai pareiškė, kad, ko gero, pritartų prisiekusiųjų teismo institutui tam tikro tipo byloms.
Visuomenėje esama įvairių nuomonių. Dauguma žmonių apie prisiekusiųjų teismus žino iš Holivudo filmų, kuriuose advokatai ir prokurorai sako įmantrias bei ugningas kalbas ir sudaro įspūdį, kad laimėti padeda tik iškalba.
Pagrindinis prisiekusiųjų teismų šalininkų argumentas – padidėtų visuomenės pasitikėjimas Temide, teismai būtų atviresni ir būtų mažiau erdvės korupcijai. Tačiau kai kurie arogantiški teisininkai atkerta: ką gi ten gali nutarti dvylika nežinia iš kur surinktų vyrų ar moterų, nežinančių, kas yra prezumpcija, dispozicija ar sankcija.
Vilniaus apylinkės teisėjas Audrius Cininas „Balsas.lt savaitei“ aiškino, kad teismams dėl prisiekusiųjų dalyvavimo būtų nei šilta, nei šalta. „Politikams būtų gerai, kol vyks tas šaršalas ir virs diskusijos dėl prisiekusiųjų įvedimo ar neįvedimo, nes čia jie pasirodytų kaip kovotojai už teisingumą ir teismų blogybių išgyvendintojai. Jei būtų įvesta tokia naujovė, valstybei tai nieko gero neduotų“, – įsitikinęs jis.
A. Cininas aiškino, kad prisiekusieji sprendžia tik fakto klausimus ir dažniausiai tik pirmoje teismų instancijoje ir tik tam tikrose bylose. „Vis tiek tašką deda profesionalai, kai kada kartu su tarėjais, bet ne prisiekusieji. Teisės taikymo klausimą irgi sprendžia teisėjai, o ne prisiekusieji“, – kalbėjo teisėjas. Dėl prisiekusiųjų, pasak jo, reikėtų keisti ne tik kodeksus, bet ir Konstituciją.
Anot teisėjo, tai neduotų naudos nei finansine, nei bylų nagrinėjimo operatyvumo prasme.
A. Cininas atmeta ir argumentą, kad visuomenė labiau pasitikėtų teismais, įvedus prisiekusiųjų institutą. „Čia matau tam tikrą politikų ambivalentiškumą.Viena vertus teisėjai spiriami nagrinėti bylas vos ne kaip gaisrininkai. Nors, kaip matome, bylos Lietuvoje nagrinėjamos ir taip operatyviai“, – tvirtina A. Cininas ir pirduria, kad galimybių kaišioti pagalius į proceso operatyvumo ratus tik padaugėtų.
Politikai, pasak teisėjo, veikia be strategijos. Anot A. Cinino, tai vadintina dirglia teisėkūra. „Prisiekusieji visame pasaulyje sprendžia tik fakto klausimus ir dažniausiai tik pirmoje instancijoje ir dažniausiai tik tam tikrose bylose. <...> Tašką deda vis tiek profesionalai, na, gal dar kai kur su tarėjais, bet ne prisiekusieji. Teisės taikymo klausimą irgi sprendžia teisėjai, o ne prisiekusieji“, – nukerta teisėjas.
Įžvelgia pavojų ir naudos
Advokatų kontoros „Ecovis“ advokatas Kęstutis Kvainauskas įsitikinęs, kad prisiekusiųjų klausimas yra daug sudėtingesnis negu atrodo. „Sutinku, kad tai gal ir padidintų visuomenės pasitikėjimą teismais. Yra niuansų, dėl kurių baudžiamasis procesas galėtų būti rungtyniškesnis. Tik ne viskas prisiekusiųjų teisme vyksta taip, kaip rodoma filmuose. Juk, be teisininkų išmonės, dar yra įrodymai, faktai, kuriuos tiria prisiekusiųjų teismai“, – pastebėjo jis.
K. Kvainauskas teigė, kad nėra jokių garantijų, jog kur nors provincijoje, kur ir būtų ta pirmoji prisiekusiųjų instancija, prisiekusiųjų institutas nesiintegruotų į tą pačią sistemą, prieš kurią būtų nukreiptas. „Kokiame nors Pasvalyje ar panašiame miestelyje vietos teisėjai, advokatai, notaras ir antstolis yra pažįstami. Įtariu, kad sistema greitai integruotų ir tuos dar penkis ar dvylika „vietos garbingųjų“, – mano jis.
Advokatas K. Kvainauskas argumentus dėl „tik fakto nustatymo“ ir „ekspertinės nuomonės neturėjimo“ atmeta. „Teoriškai visi žinome, kad apeliacinė ir kasacinė instancija įrodymų netiria, bet tai nėra taip jau vienareikšmiška. Kad ir kaip kas būtų, faktas – dūrė žmogus peiliu ar nedūrė – ir yra pats svarbiausias dalykas. Jei nuteistas žmogus galiausiai išteisinamas arba išteisintasis yra nuteisiamas, vis tiek iš esmės pasisakoma apie faktą. Žinoma, ne prisiekusieji spręstų, ar yra lengvinančių arba sunkinančių aplinkybių“, – aiškina advokatas.
Specifinių temų ir ekspertizių neišmanymas, kaip pabrėžia K. Kvainauskas, nėra vien prisiekusiųjų problema. „Jau galima pagalvoti, kad visas tas temas išmano vienas vienintelis teisėjas. <...> Kitas dalykas, įvedant prisiekusiųjų teismą, tektų iš naujo perrašyti Baudžiamojo proceso kodeksą, kuris ir šiaip yra iš esmės beveik sovietinis“, – pastebi K. Kvainauskas.
Prokurorai abejoja
Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius turi daugiau praktinių nuogąstavimų. „Lietuvą paliekant šone ir kalbant iš principo, aš esu prisiekusiųjų teismo šalininkas. Ar tai būtų prisiekusieji, ar tarėjai, bet dar kas nors, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, turėtų spręsti – ne vien teisėjas.
Vis dėlto esu realistas. Ar įmanoma Lietuvoje, kur yra tiek teistų, neveiksnių asmenų, surinkti normalią prisiekusiųjų grupę? Kadangi esu realistas, pasisakyčiau už tai, kad šalia teisėjo būtų tarėjai ar kas nors, kas pasakytų jam, jog verdiktas priimamas vadovaujantis dar ir teisine sąmone. Kad šalia sėdėtų tos vadinamosios sąmonės, visuomenės nuomonės, atstovai, kurie padėtų priimti nuosprendį“, – savo nuomonę išsakė R. Jancevičius.
Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Irmantas Mikelionis „Balsas.lt savaitei“ teigė menkai tikįs, jog prisiekusiųjų sprendimai būtų geresni ar profesionalesni. „Pirmiausia juos daugeliu atvejų priimtų žmonės, neturintys ne tik teisinų, bet ir specialių žinių. Nutariant, ar nusikaltimas padarytas, ar ne, turbūt trūktų tam tikros kompetencijos. Be to, tai būtų procesas, kuris būtų be galo brangus. <...> Greitesnis jis iš procesinės pusės nebūtų,be to, nemanau, kad būtų teisingesnis. Bet kad žmonės labiau pasitikėtų tokiais teismais, greičiausiai taip“, – pripažino jis.
Anot I. Mikelionio, sovietiniais laikais irgi egzistavo „savotiškas prisiekusiųjų teismas“. „Juk vadovavo vienas profesionalas, o kiti du buvo vadinamieji „liaudies tarėjai“. <....> Noriu priminti, kad teisėjas buvo vienas, o tarėjai buvo du ir jų balsas lėmė. Ta sistema galiojo kurį laiką ir atgavus nepriklausomybę. Buvo daug praktinių problemų. Žmonės, kaip tas pats liaudies tarėjas, suprasdavo dalyvavimą teismuose kaip laiko gaišinimą, atitraukimą nuo kasdienių darbų. Ne visi jautė pareigą ir norą dalyvauti tokiose procedūrose. Buvo net problemų formuojant teismo sudėtį. Tada buvo pereita prie praktikos, kad nagrinėja vienas arba trys profesionalūs teisėjai“, – priminė jis.
Anot. I. Mikelionio, prisiekusieji ne visada sugeba įvertinti ekspertų išvadas, kartais vadovaujasi jausmais, o ne faktais. Tiesa, prokuroras perspėja ir dėl galimybės, kad prisiekusiųjų teismo sprendimai kai kuriais klausimais galėtų būti griežtesni, nors tai yra visuomenės nuomonės svyravimo reikalas.
Tam pritaria ir K. Kvainauskas. Anot advokato, visuomenėje, kur vyrauja įsitvirtinusi nuostata, kad aplinkui vieni vagys ir visus reikia sodinti, tikėtina ir tokia situacija, jog dar labiau išaugtų apkaltinamųjų nuosprendžių skaičius, nes atseit reikia išgaudyti kuo daugiau niekšų.
Lietuvoje dar nevyko rimta diskusija, ar profesionalas teisėjas turi kitokias emocijas ir garantuotai rimtesnes kompetencijas nei visuomenės deleguoti prisiekusieji, nustatant faktą. O Darbo juodosios buhalterijos partijos bylos peripetijose tariamai pašalinių šarlatanų (prisiekusiųjų) įtakos jos trukmei nematyti. Viskas iki šiol profesionalų rankose.
****
Prisiekusiųjų teismų tėvyne laikoma Anglija, kur ši sistema veikia ligi šiol.
Carinę Rusiją aptariantys istorikai nurodo, kad tai buvo pati demokratiškiausia institucija ano režimo valdymo metais.
Prisiekusiųjų teismas veikia ir Rusijoje, tačiau dėl kai kurių bylų ir interesų Rusijos komunistai per Dūmą siekia eliminuoti iš jų kompetencijos su pedofilija susijusias bylas.
