Viešųjų ir privačių interesų derinimo tema yra neišsemiama. Kartais pasiklydus tarp trijų pušų netenkama posto, kartais padarinių išvengiama.
Nežinia, kuo baigsis naujausia istorija, kurios epicentre atsidūrė Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) konkursą laimėjusi bendrovė „Aviaekspresas“. Pergalės šiame konkurse jai niekas lyg ir nežadėjo. Penkių įmonių sąraše su įtakingu Seimo nariu Broniumi Bradausku (valdančiosios Lietuvos socialdemokratų partijos atstovu) susijusi įmonė buvo tik ketvirta. Konkursas vyko ilgai, ir sutartį ŽŪM pasirašė būtent su šia bendrove.
Opozicija jau prašo išsiaiškinti, ar nebuvo neteisėtų veiksmų eliminuojant pigesnę kainą pasiūliusius konkurentus iš konkurso ir paliekant vienintelį dalyvį – „Aviaekspresą“. Mat, atmetus keturis iš penkių pasiūlymų, B. Bradausko įmonė liko vienintelė konkurso dalyvė. Su ja ŽŪM sudarė sutartį, kurios numatoma vertė – 2,72 mln. litų.
Pažeidimas po pažeidimo
Visai neseniai dėl abejotinais būdais apmokėtos kelionės į Kazachstaną atsistatydino ūkio ministrė, tos pačios Lietuvos socialdemokratų partijos narė Birutė Vėsaitė. Yra ir senesnių istorijų. Lietuvos ministrai netekdavo postų dėl įvairių priežasčių, tačiau politiniu vėzdu seniai tapusi Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) ir prezidentų nuotaikų vingiai – dažniausios karjeros saulėlydžio prielaidos.
Iš susisiekimo ministro pareigų liberalas Algis Žvaliauskas atsistatydino 1998 metų lapkritį, kai VTEK nusprendė, jog jis pažeidė viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą. Buvo nustatyta, kad ministras pats neteisėtai pasinaudojo ir leido kitiems pasinaudoti lėktuvu „JetStar“ už valstybės pinigus.
Anuometinis liberaldemokratas (partija įvairiai mutavo, kol tapo „Tvarka ir teisingumu“) ūkio ministras Eugenijus Maldeikis 2001 metais atsistatydino, kai nesugebėjo rišliai pasiaiškinti dėl kelionės į Maskvą ir nakvynės prašmatniame viešbutyje už „Lietuvos dujų“ pirkimu suinteresuotų verslininkų pinigus.
Bandė viską permesti motinai
Darbo partijos faktinis lyderis Viktoras Uspaskichas 2005 metų vasarą atsistatydino iš tų pačių ūkio ministro pareigų, kai VTEK konstatavo, jog jis supainiojo viešuosius ir privačius interesus. V. Uspaskichas turėjo privačių verslo interesų ir be Vyriausybės pritarimo bei Vilniaus savivaldybės ir lėšas investavusios bendrovės „Eksimeta“ sutikimo ėmėsi įgyvendinti bendros įmonės ir bendro verslo kūrimo Maskvoje planą. Liberalų ir centro sąjungai priklausęs vidaus reikalų ministras Rimantas Šukys 2007-ųjų lapkritį paliko postą dėl to, kad Skuodo rajone policininkas per avariją užmušė tris vaikus.
Švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė atsistatydino 2008 metų balandį, protestuodama prieš per didelį, jos nuomone, mokytojų atlyginimų kėlimą, kurį palaimino tuometinis Seimas. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas Rimantas Dagys iš posto 2009 metų liepą pasitraukė dėl socialinės politikos chaoso ir viešų pasisakymų, kurie oponentams ir prezidentei D. Grybauskaitei pasirodė pernelyg konservatyvūs.
Kultūros ministras Remigijus Vilkaitis 2010-ųjų vasarą pasitraukė iš posto dėl nesutarimų su tuo metu egzistavusios Tautos prisikėlimo partijos, kuri jį delegavo, lyderiu Arūnu Valinsku.
Buvęs ūkio ministras, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų atstovas Dainius Kreivys 2011 metų pavasarį neteko pareigų dėl motinai perduotų įmonės verslo reikalų. VTEK nusprendė, kad D. Kreivys pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą.
Jis pasirašė įsakymą, kuriuo skirta Europos Sąjungos parama mokyklų rekonstrukcijai ar renovacijai. Šių ugdymo įstaigų rangovais pasirinktos įmonių grupės vienos įmonės akcininkė buvo D. Kreivio motina. VTEK nusprendė, kad ministras nevykdė minėto įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nustatytos prievolės vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad net nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Vis dėlto tikroji pasitraukimo priežastis, kaip manoma, buvo prezidentės Dalios Grybauskaitės viešai pareikštas nepasitikėjimas.
Klupdo ir kyšiai
Sveikatos ministras, Liberalų ir centro sąjungos atstovas Algis Čaplikas 2012 metų vasarį pasitraukė iš posto dėl originalios partinių lėšų kaupimo taktikos. Vilniaus III-iasis apylinkės teismas tuomet pripažino buvusį sveikatos apsaugos viceministrą Artūrą Skiką kaltu kyšininkavimo byloje. Nustatyta, kad jis reikalavo ir priėmė 20 tūkst. litų kyšį iš Nacionalinio kraujo centro direktoriaus Vytenio Kalibato siekdamas naudos sau ir partijai.
Vidaus reikalų ministras, Liberalų ir centro sąjungos narys Raimundas Palaitis tuometiniam premjerui Andriui Kubiliui atsistatydinimo pareiškimą atnešė 2012 metų kovo 21 dieną. Su premjeru ministras, kaip buvo skelbiama, kalbėjosi apie ketvirtį valandos. Iš pareigų trauktis jį privertė daug abejonių ir ginčų sukėlęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovų atleidimas, remiantis abejotinais motyvais. Padėtį analizavusi Seimo Antikorupcijos komisija pateikė nepalankią R. Palaičiui išvadą. Grėsė Vyriausybės krizė.
Kas galima Jupiteriui, nebūtinai galima jaučiui, mat pernai VTEK pripažinus, kad viešuosius ir privačius interesus supainiojo generalinio prokuroro pavaduotojas Darius Raulušaitis, nedeklaravęs artimų savo žmonos giminystės ryšių su „Lietuvos ryto“ bendrove, sulaukė prezidentės palaikymo ir sėkmingai išliko poste.
Giedrius Kiaulakis
Politikos apžvalgininkas
Mano manymu, vienas iš kertinių korupcijos akmenų yra procedūrų sudėtingumas. Jeigu kiekviena procedūra tilptų į A4 formato lapą ir ją galėtų suprasti kiekvienas interesantas, korupcija sumažėtų. Šiuo metu daroma atvirkščiai – kai tik nutinka koks nors skandalas dėl viešųjų pirkimų ar kokio nors kito skaudulio, procedūros daromos dar sudėtingesnės ir piktnaudžiautojus sugaudyti tampa dar sunkiau.
Visi tie V. Uspaskicho, D. Kreivio atvejai yra parodomieji. Jie nėra išskirtiniai. Sakyčiau, jiems paprasčiausiai nepasisekė, nes politikas turi būti labai atsargus. Jie įkliūva dėl to, kad per daug paleidžia liežuvį, o tie, kurie šneka labai aptakiai, neįklius niekada. O jeigu ir įklius, teisme paaiškės, kad nepakanka įrodymų, ir gražiuoju gražiuoju.
Valdžios perimamumas yra idealiai sustyguotas. Pavyzdžiui, buvo toks Seimo narys Algirdas Kunčinas. 2006 metais jis buvo paskirtas Asmens duomenų apsaugos tarnybos bosu ir sėkmingai visą konservatorių kadenciją ten išbuvo – niekas jo nekrapštė. Tai ko jiems bijoti, jei yra užsitikrinę, kad net partijai atsidūrus opozicijoje jiems yra užtikrinamos šiltos vietos?
Būna, kad kurį nors iškrapšto siekiant pasodinti kitą, patikimesnį. Bet jei, pavyzdžiui, strateginių valstybės įmonių vadovus iš posto pašalins, asfalto kloti jiems neteks – bus rastos kitos vietos. Jeigu priklausai šiuolaikinei feodalų klasei, tau vietą visada suras. Patrauks šiek tiek toliau, bet vis tiek liksi gana arti. Deklaracijos, kad dabar jau kovosime su korupcija, yra imitacija.
Dauguma žmonių yra sąžiningi. Bėda ta, kad jie yra ramaus ir inertiško būdo, o į politiką lenda aktyvūs ir iniciatyvūs. Tik kažkodėl daugumos jų iniciatyvumas nedera su moraliniais stabdžiais. Sąžinė su valdžia sunkiai sugyvena.
Nemanykime, kad Lietuva tokia, kad kitur žmonės tyri kaip krištolas, tik mes vagys. Iki galo niekur pasaulyje su tuo nesusitvarkoma – ir Anglijoje skandalų buvo, ir Italijoje, ir Amerikoje. Tai pasaulinė bėda. Vaistas nuo lenktų į save nagų – tik didelis ir žiaurus kataklizmas, bet jis yra baisesnis už pačią ligą.
Rūta Mrazauskaitė
„Transparency International“ Lietuvos skyriaus projektų vadovė Korupciniai nusikaltimai labai sunkiai atskleidžiami, nes dažniausiai visos šalys būna suinteresuotos, kad niekas neišaškėtų. Todėl net jeigu tyrimų kuriais nors metais atlikta daugiau, nežinia, ar tai reiškia, kad teisėsaugos institucijos dirba geriau, nes neaišku, kiek dar jų liko šešėlyje.
Statistikos, kokių politinių partijų atstovai dažniausiai painioja viešuosius ir privačius interesus, neturime, bet dažniausiai į tokias rizikas įsivelia savivaldybių politikai. O sociologiniai tyrimai rodo, kad korupcijos lygis Lietuvoje bent jau nemažėja.
Specialiųjų tyrimų tarnybos užsakymu prieš kelerius metus atlikta verslininkų apklausa atskleidė, kad viešųjų pirkimų konkurse korupcijos rizikos labiausiai tikėtinos rengiant kvalifikacinius reikalavimus ir viešųjų pirkimų specifikacijas.
Tai reiškia, kad rizika, jog įvyks kokie nors korupciniai sandoriai, atsiranda jau tada, kai formuojamos būsimo pirkimo sąlygos. Todėl turi būti aiškūs motyvai, kodėl įtraukiami vieni ar kiti kvalifikaciniai reikalavimai tiekėjams, kodėl techninės specifikacijos parengiamos tokios, o ne kitokios.
Neseniai buvo pateiktos Viešųjų pirkimų įstatymo pataisos. Buvo aiškinama, kad jos padidins skaidrumą ir sumažins korupcijos riziką, tačiau, mūsų vertinimu, kai kurios iš siūlomų pataisų be papildomų priemonių kaip tik padidintų korupcijos riziką. Nors pagal nacionalinę kovos su korupcija programą buvo rekomenduota viešinti viešųjų pirkimų sandorius, deja, įstatymas to neįpareigoja daryti iki šiol.
Manau, kad pagrindinė priežastis, kuri nulemia politikų viešų ir privačių interesų konfliktus, yra tai, kad patys politikai dažnai nenori taikyti sau aukštų atskaitingumo standartų. Pavyzdžiui, Lobistinės veiklos įstatymas praktiškai neveikia, tačiau politikai savo iniciatyva galėtų pradėti viešinti, su kokių interesų grupių atstovais buvo konsultuojamasi priimant konkrečius sprendimus, su kokiais asmenimis susitinkama ir kokie klausimai sprendžiami. Yra daug priemonių, kuriomis galėtų pasinaudoti politikai, siekdami, kad net regimybės nekiltų, jog gali būti viešųjų ir privačių interesų konfliktas.
Vienos skaidriausių jau kelerius metus yra Skandinavijos šalys. Bet tai nereiškia, kad ten nėra problemų dėl korupcijos. O Lietuvoje jau daugybę metų nesusitvarkoma net su smukiąja korupcija policijoje, sveikatos priežiūros įstaigose.
Dažniausiai viešuosius ir privačius interesus supainioja savivaldybių politikai
TIK FAKTAI
Pagal korupcijos suvokimo indeksą 2011 metais Lietuva buvo 51 vietoje iš 162 valstybių. Korupcijos rizika labiausiai tikėtina rengiant kvalifikacinius reikalavimus ir viešųjų pirkimų specifikacijas.
Sociologinių tyrimų duomenimis, korupcijos lygis Lietuvoje kol kas nemažėja.
