Ukrainos gyventojai, net jei bus okupuoti, priešinsis. Kai kurie Maskvoje pradeda aiškiai tai suprasti, primindami, kad Maskvai prireikė daugiau nei dešimtmečio, jog po Antrojo pasaulinio karo būtų nušluotas Ukrainos ginkluotas pasipriešinimas.
Primenama, kad Kremliui šį kartą tai padaryti gali prireikti dar daugiau laiko. Didėja ir Rusijos nuostoliai, tiek ekonominiai, tiek žmogiškieji, o karo galo dar nesimato, ramios taikos ir okupacijos perspektyvos taip pat nesišviečia.
Nenuostabu, kad, atsižvelgiant į politinį klimatą Maskvoje, šiuo metu šie argumentai pateikiami taip, kad bent kai kurie pasisako už visišką Ukrainos sunaikinimą. Tie, kurie taip sako, tvirtina, kad Maskva 1920-aisiais ir dar kartą po 1945-ųjų vėl įsisavino priešišką ir nusiaubtą Ukrainą ir gali, kaip Kremlius mėgsta sakyti, „tai padaryti dar kartą“.
Bet kai pasirodo straipsniai, tokie kaip birželio 12 d., pavadinimu „Laimėję mes įgysime didžiulę teritoriją su apmirusia ekonomika, sunaikinta infrastruktūra ir senstančia populiacija“ ir su argumentu, kad Vakarai net nori, jog Rusija būtų priversta prisiimti tą naštą, nedaugeliui Rusijos politinėje klasėje bus sunku skaityti tarp eilučių.
Jie aiškiai matys, dėl ko nerimauja dalis žmonių ir kodėl į tai atkreipiamas Kremliaus vadovybės dėmesį. Maskvos saugumo apžvalgininkas Dmitrijus Rodionovas šį straipsnį pradeda klausimu: ar Rusija gali sau leisti palikti bet kurią Ukrainos dalį neokupuotą, kad ji netaptų dar vienos „antirusijos“ iškilimo pagrindu? Jis teigia, kad tie Maskvoje, kurie kalba apie mažiau nei visiškų teritorinių nuolaidų priėmimą, neatsižvelgia į tai, kad jokia Ukrainos vyriausybė niekada su tuo nesutiks, arba į sunkumus, su kuriais Kremlius jau susiduria atgaivinant teritorijas, kurias jau užima Rusijos pajėgos.
Tada Rodionovas cituoja rusų žurnalistą okupuotame Kryme Sergejų Kuliką, kuris teigia, kad Vakarai ne tik žino šiuos sunkumus, bet ir kariauja Ukrainoje, siekdami užtikrinti, kad šios bėdos būtų kiek įmanoma problemiškesnės Rusijai kiekviename regione.
Pasak Kuliko: „Faktas, kad Vakarai nori primesti Rusijai sunaikintą Ukrainos valstybę, kad pakenktų jos ekonomikai, ekspertų bendruomenėje buvo aptartas dar gerokai prieš specialiosios operacijos pradžią“.
Galbūt tai paaiškina Ukrainos ginkluotųjų pajėgų taktiką. Nepaisant to, jis išreiškia įsitikinimą, kad „susitvarkysime“ su visu tuo taip pat, kaip Maskva darė praeityje, nors jis mini praeitį, su kuria Maskva susidūrė XX a. praėjusio amžiaus dešimtmetyje, o ne problematiškesne situacija, su kuria jai teko susidurti po 1945 m.
Rodionovas taip pat cituoja kitą įtakingą Maskvos ekspertą, „Izborsky Club“ apžvalgininką Aleksandrą Dmitrijevskį, kuris sako, kad kuo toliau Rusija žengs į priekį, tuo ji susidurs su didesniu pasipriešinimu.
Teritorijose prie Rusijos sienos gali dominuoti Rusijai simpatizuojantys arba bent jau neutralūs ir bendradarbiaujantys žmonės; tačiau toliau į Vakarus esantys, įskaitant Kyjivą yra priešiškesni. Ten Maskvos šalininkų yra ryški mažuma, o prieštaraujančių Rusijai ir pasirengusių priešintis – daugiau.
Dmitrijevskio teigimu, šiuo metu „organizuoto proukrainietiško pogrindžio“ mastai yra palyginti nedideli, nes jam trūksta vietos gyventojų paramos. Nepaisant to, jis pažymi, kad „mastas tik didės, kai žengsime į priekį vakarų kryptimi“.
Dmitrijevskio teigimu, „nors likviduoti Ukrainą gal ir nebus taip sunku, bus sunku išspręsti problemas, kurias ji paliks mums kaip palikimą“. Vakarai nepadės atstatyti Ukrainos, todėl visa našta teks Rusijai.
Be to, kuo ilgiau Rusija leis problemoms ten pūliuoti, tuo labiau tikėtina, kad atsiras pasipriešinimas. Daug jaunų Ukrainos žmonių žuvo kare arba išvyko, o „masinis gyventojų senėjimas ir mirtis yra pirmas dalykas, su kuriuo susidursime okupavus Ukrainą“.
Vis dėlto, kaip ir jo kolegos, Dmitrijevskis pasisako už visos Ukrainos okupaciją, tačiau pripažįsta, kad kol kas tai apžioti bus sunku.
Atsižvelgiant į Rusijos įvykdytą Ukrainos niokojimo mastą, šalies atstatymas užkraus didžiulę naštą Rusijos gyventojams – naštą, kuria daugelis ten jau pradeda skųstis. Tačiau beveik neabejotina, kad centrinėje ir vakarų Ukrainoje atsirastų galingas antirusiškas pogrindis, kuris, tikriausiai sukeltų dar didesnį susirūpinimą.
Ukrainos pasipriešinimas po 1945 m. buvo galingas ir truko ilgai, apie tai Rusijos komentatoriai pradėjo kalbėti iškart po to, kai Putinas pernai pradėjo savo invaziją. O kalbos apie būsimus ekonominius ir karinius sunkumus greičiausiai taps vis svarbesne diskusijų dalimi – ne tik kalbant apie Rusijos ateities politiką Ukrainoje, bet ir apie Putino ateitį.
Vienaip ar kitaip tai, kad vyksta Ukrainoje, paveiks Rusijos vidaus politiką ir nuotaikas. Rusijos gyventojai pradeda nerimauti, kad dar didesni ukrainiečių skaičiai Rusijos Federacijos ribose gali būti pavojingesni ir neproduktyvesni, nei daugumos jų palikimas.
