Puikus saliutas metų pradžioje skaisčiomis spalvomis nušvietė mūsų besniegę žiemą, privertė bent kuriam laikui užmiršti gatvių purvą ir juodus medžių stagarus. Galbūt kai kas pastebėjo, kad maždaug tuo metu Lietuvos žiniasklaidos danguje įsižiebė nauja žvaigždė - "Balsas.lt". Dabar, gyvenimui sugrįžus į senas vėžes, esame pasiryžę tęsti ir turtinti geros atminties "Omni.lt" tradicijas.
Lenino virėja demokratijos virtuvėje
Apklausos rodo, kad šiuos metus Lietuvos gyventojai sutinka kiek geresnės nuotaikos, nei anksčiau, tačiau būdinga, kad pasitenkinimo gyvenimu augimas daug kartų atsilieka nuo statistikos trimituojamo atlyginimų ir gyvenimo lygio kilimo tempų. Kažkas jau prabilo apie tai, kad pesimizmas esąs tiesiog įgimtas lietuviui. Su tuo jokiu būdu negalima sutikti: tokių genų tikrai nėra. Kita vertus, tikra tiesa, kad irzdami, kaltindami, grūmodami, kankindamiesi dažnai nesugebame suvokti tikrosios savo nepasitenkinimo priežasties. Deja, kartais susidaro įspūdis, kad gausybė diskusijų ir analizių ignoruoja svarbiausią, nors ir ganėtinai elementarią tiesą: didžiausia Lietuvos problema yra valdžios ir visuomenės susvetimėjimas. Valdžia ir visuomenė nesupranta vieni kitų, neranda sąlyčio taškų, ignoruoja vienas kitą, o kartais esti netgi sąmoningos destrukcijos požymių. Blogiausia, kad tokio totalaus nesusikalbėjimo nesugebama įvardyti kaip problemos, o savo ruožtu tai lemia, kad net ir neieškoma būdų, kaip išeiti iš šio uždaro rato. Klaidžiojama tamsoje, kas sekundę svyruojama nuo kraštutinio populizmo iki visiško nihilizmo - ir tai mūsuose vadinama demokratijos kūrimu. Tačiau ar turime supratimą apie tai, kaip funkcionuoja šiuolaikinės Vakarų demokratijos? Aišku viena: Lenino virėjos ir virėjai, taip pat ir kiti politikai diletantai, modernios vakarietiškos valstybės nesukurs.
"Balsas.lt" žengs atvirumo keliu
Mes turime kartu aptarti ir išsiaiškinti skaudulius, mus kamuojančias problemas. "Omni.lt" mirė, tegyvuoja "Balsas.lt"! Skaitytojau, tiesiame Tau ranką ir kviečiame, kaip ir anksčiau, kartu eiti ieškojimų ir atradimų keliu. "Balsas.lt", kaip ir "Omni.lt", nėra tribūna, iš kurios sakomi pamokslai. Interneto portalai - visai naujos žiniasklaidos priemonės, dar stokojančios tradicijų, bet ir nesitempiančios iš praeities senų įpročių ar net nuodėmių naštos. "Balsas.lt" būdingi bruožai - atvirumas, spartumas, minties įtampa, nuomonių įvairovė, interaktyvumas. "Balsas.lt" vienoje rubrikoje susitiks skirtingiausi politikai, kuriems suteikiame galimybę publikuotis be jokių apribojimų. Sutikite, tai - nedažnas reiškinys mūsų padangėje. Kita vertus, ir mūsų skaitytojai yra lygiaverčiai redakcijos darbuotojams portalo kūrėjai. Be to, mūsų bendravimas yra ir bus platesnis, nei tik jūsų teikiami atsiliepimai portalo publikacijoms. Visada laukiame ir jūsų laiškų, kuriuos yra galimybė publikuoti.
Kūryba yra bendra, tačiau atsakomybė, žinoma, gula vien ant redakcijos pečių. Tarp kitko, informacijos objektyvumas nereiškia, kad būsime politiškai indiferentiški. Mes renkamės tam tikrą poziciją, o ne visažinybės kaukę, kuria, beje, dažniausiai tik dangstomasi siekiant kokių nors visai pragmatiškų tikslų. Kaip ir anksčiau, taip ir ateity nevengsime kritikos, kartais net ir stipresnių žodžių kalbėdami apie šalies visuomenės ir politikos procesus. Kita vertus, nors garsiai šaukiant ir spjaudantis nuodais lengva rinkti kažkokius menamus taškus, mes pasisakome už konstruktyvią analizę ir kritiką.
Keletas pasiūlymų
Jei pradėjome kalbėti apie valdžios ir visuomenės dialogą, čia būtų vieta pateikti kelias mintis, kelis pasiūlymus. Tačiau pirmiau norisi paklausti: ar mes išvis susimąstome apie valstybės sąrangą, jos valdymo modelį? Ar ne nuo to, o ne nuo dalinių reformų derėtų pradėti pertvarką? Kas tiesa, tas tiesa, valstybę turime, pagaminome daugybę subjektų, kurie dabar baudžiasi valdyti. VSD skandalas - tai ne A. Pociaus, o valstybės valdymo problema. Valdyti siekia visi, ir tokių kasdien daugėja: ne tik Seimas, Vyriausybė, prezidentūra, bet ir Konstitucinis Teismas, partijos, VSD, merai ir apskričių viršininkai, "valstybininkai" už parankės su "elitu", ištisa armija biurokratų, o gal ir kai kurios verslo struktūros. Tačiau klystume, jei manytume, kad valdymą pavyktų sutvarkyti, jei dalį šių subjektų nušalintume, o kitiems suteiktume papildomus įgaliojimus. Tiesiog mąstyti reikia pradėti ne nuo to galo: visų pirma reikia atkurti valdžios ir visuomenės pasitikėjimą, dialogą. Štai keletas veiksmų, kurie padėtų suaktyvinti visuomenę.
1. Valstybė turėtų imtis aiškių žingsnių pripažindama pilietinės visuomenės reikšmę. Turėtų būti skatinama pilietinės visuomenės raiška ir kuriami konkretūs visuomenės ir valstybės dialogo mechanizmai. Vienas iš pavyzdžių - Estijos pilietinės visuomenės vystymo koncepcija, tačiau ir kitų šios praktikos pavyzdžių demokratinėse šalyse - apstu. Beje, naujausi tyrimai atskleidė kiek netikėtą dalyką: JAV, Suomijoje ir kitose valstybėse pilietinės visuomenės raidą jau daugelį dešimtmečių lemia kryptinga valstybės politika. Tuo būdu paneigta nuomonė, esą pilietinės visuomenės raida yra tik atskirų piliečių reikalas. Esminis vaidmuo čia turėtų tekti ir švietimo programoms. Šiuo metu Lietuvos jaunimas, jei kalbėtume apie jo demokratinės valstybės funkcionavimo supratimą, yra visiškai beraštis. Kol taip yra, kalbėti apie šviesesnę perspektyvą sunku.
2. Demokratija turi prasidėti nuo savivaldos. Šiuo metu Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, kurioje nėra net prielaidų vietos savivaldos plėtrai - visų pirma dėl to, kad savivaldybės per didelės. Savivalda turėtų būti pagrįsta bendruomenės veikla. Kalbėti apie tai, kad tokių miestų kaip Vilniaus ar Klaipėda gyventojai sudaro vieningas bendruomenes - absurdas. Ne ką geriau ir rajonuose - ir jie per dideli, o dėl atgyvenusios rinkimų sistemos į tarybas daugiausia patenka politikai, gyvenantys rajonų centruose. Tarybose atskiros vietovės neturi savo atstovų. Klausimo dėl tiesioginių mero rinkimų sureikšminimas atskleidžia, kad vietinė savivalda suprantama supaprastintai, suprimityvintai.
3. Valstybės valdymas turi būti pagrįstas dialogo ir "tinklų" principu. Daugiau funkcijų perdavus savivaldybėms bei regionams, visų lygių valdininkai turi tapti geriausiais žmonių pagalbininkais. Atitinkamai jų darbas turi būti vertinamas ne pagal instrukcijos ir įstatymo raidės laikymąsi, o pagal realią pagalbą. Dabar įsivaizduojama, kad jei valdžia ir valdininkas netrukdo verslui ar tiesiog eiliniam žmogui, tai jau didžiausia laimė. Toks požiūris remiasi jau senstelėjusia, bet Rytų ir Vidurio Europoje vis dar populiaria primityvaus liberalizmo ideologija. Tačiau modernių šiuolaikinių valstybių proveržį lemia visų pirma kryptinga vyriausybės politika ir kūrybingas, neformalus valdininkų indėlis.
4. Nuo galvos ant kojų reikia pastatyti partinį gyvenimą. Kartais kalbama apie partijų programas, dejuojama, kad jų niekas neskaito. Tačiau ar kas susimąsto, kam išvis reikalingos tos neskaitomos partijų programos, net ir pačios partijų ideologijos? Iš tikrųjų, kaip tokios jos niekam nereikalingos. Kalbant apie partijų vaidmenį demokratinėje visuomenėje visų pirma reikia pabrėžti, kad jos yra tarpininkės tarp pilietinės visuomenės ir valdžios. Taigi programa yra ne figos lapelis valdžios ėmimo grupei, o konkrečių interesų išraiška partijai angažuojantis atstovauti vienai ar kitai socialinei grupei. Lietuvos partijų problema yra ne XIX a. ideologijų išmanymo, o gyvo santykio su piliečiais, su bendruomenėmis stoka. Partija yra ne visažinių išminčių būrys, o greičiau bendruomenės lyderių sąjunga, einanti ne valdyti, o atstovauti bendruomenės interesams.
