Žinia, Sokratas yra laikomas didžiausiu sofistų kritiku. Net ir šiandien mus intriguoja liudijimai apie buvusias batalijas, užaštrintą požiūrių priešpriešą ir kompromisų nepripažįstantį ginčą dėl principinių dalykų. Per amžių miglą bandome įsižiūrėti į šios taurios asmenybės veiklą, siekiame perprasti sokratiškosios sugestijos paslaptį. Savo ruožtu žodis ,,sofistas“ yra liūdnai pagarsėjęs žodis, taip ar kitaip nurodantis į situacijos nepakankamumą. Sofistai buvo antikos švietėjai, pirmieji Vakarų kultūroje viešieji mokytojai, mokymą pavertę savo verslu, tačiau išplėtotame žodžio vartojime šiandien sofistu paprastai (ne be pagrindo) vadiname tokį neprincipingą žmogų, kuris yra linkęs tiesą išmainyti į naudą.
Kaip visi gerai žinome, Sokratas buvo nuteistas mirti, išgeriant nuodų taurę. Žinome ir tai, jog labai greitai po šio liūdno nutikimo Sokrato kaltintojai patys buvo apkaltinti melagingai liudijus, nuteisti ir žiauriausiu būdu išžudyti. Nesinori šiuo atveju, kai vardan nuomonių skirtumo praliejamas kraujas, kalbėti apie kokį nors teisingumo triumfą. Kita vertus, kyla klausimas – ar mes pastebime ir sugebėsime įsisąmoninti faktą, jog Vakarų kultūros plėtotėje Sokratas buvo nuteistas mirti dar vieną kartą, t. y. nuteistas mirti kaip tik kultūrine mirtimi? Turiu galvoje tą paprastą dalyką, jog vakarietišką švietimo sistemą šiandien jau be išlygų apibrėžia sofistikos vertybės ir principai. Galime kalbėti apie totalinę sofistikos pergalę šioje sferoje, kai atsisakoma tiesos patoso, o švietimo užduotys modeliuojamos išimtinai pagal vienintelį praktinės naudos mastelį. M.Heidegeris šį įvykį, beje, pavadina trivialiojo intelekto įsitvirtinimu ar kažkaip panašiai.
Taigi, regis, teisus yra G.Hegelis,. pažymėdamas, jog sofistams galima prikišti tiktai tai, ką galima prikišti švietimui apskritai, esą mūsų švietimas laikosi to paties požiūrio kaip ir sofistai. Tačiau Hegelis buvo įsitikinęs, jog kaip tik dėl to ypatingą reikšmę įgyja filosofijos studijos, leidžiančios išsaugoti kritinę refleksiją ir kūrybinę įtampą sofistikos apsuptyje. Savo ruožtu, kaip atrodo, šiandien mūsų padangėje žinojimo ir kultūros įsofistinimo procesas yra pasistūmėjęs iki tokio laipsnio, jog pačiai filosofijai, ypač filosofijos kursų plėtotei universitetuose yra primetami sofistikos išpuoselėti idealai, filosofijos dvasiai esmiškai priešingi reikalavimai Štai apie tai ir norėčiau toliau tarti keletą žodžių..
Tai šen, tai ten girdime universitetų administratorių raginimus, jog filosofijos dėstymas, kaip yra kitų disciplinų atveju, privalo užsikrauti darbo pasaulio naštą, persiimti utilitariniais kriterijais, esą tokie filosofijos kursai turi būti adaptuoti pagal universiteto profilį, taip pat atsižvelgiant į fakultetų specifiką. Kitas, kaip atrodo, antras pagal dažnumą tokioje dvasioje išsakomas priekaištas liečia, taip sakant, filosofijos chronologiją, t. y. išsakomas pageidavimas, kad studentai būtu supažindinami su pačiomis moderniausiomis filosofijos teorijomis, neatsistebint, kraipant galvą dėl to, kodėl dažnas filosofijos dėstytojas tiek daug dėmesio skiria, pavyzdžiui, antikos, viduramžių ir kitų istorinių laikotarpių filosofijos prieštaroms nusakyti. Prieš pereinant prie detalesnio pareikštų pageidavimų aptarimo, iškart pastebėsiu, jog kaip tik tokio pavyzdžio filosofijos ,,patobulinimus“ pirmiausiai draudžia paradigminiai filosofijos tekstai; kaip atrodo, tai iš tiesų yra pats trumpiausias kelias į filosofijos susinaikinimą ir oportunistinės dvasios išplitimą.
Nieko blogo nenoriu pasakyti apie oponentus šioje situacijoje, ypač, kai kalbame apie universiteto valdymo svertus savo rankose turinčius žmones. Jų išsakomų pageidavimų intencijos paprastai yra labai doros, t. y. tokie pageidavimai atsiranda siekiant optimizuoti universiteto darbą, prioritetų prioritetu laikant studijuojančio žmogaus profesinės kompetencijos ugdymą (gyvename laikmečiu, kai pats universitetas yra verčiamas tapti gamybos priedėliu). Tačiau be galo liūdina tai, jog su tokiais ne iki galo subalansuotais pageidavimais yra linkęs sutikti ne vienas filosofijos dėstytojas, tarsi besigėdijantis disciplinos prigimtinio nebendramatiškumo utilitarinių tikslų sferai. Čia iš tiesų neretai įsivyrauja ,,išmintis“, jog neva reikia tapti žemesniu už šešėlį, kad viską niveliuojančiam volui nesukurtum keblumų pervažiuoti tave skersai išilgai, kad niekas, ginkdie, nesutrukdytų tokiam duobių užlyginimo procesui. Kitas pavyzdys, tarkime, atlekia atidunda traukinys; tu, žinoma, supranti, jog nevalia trukdyti visuotinio eismo, tačiau tai nereiškia, jog tokiu atveju privalai plačiai išsižergti priešais traukinį vien dėl to, jog anam būtų patogiau įvažiuoti ir nuvažiuoti.
Įdomu tai, ar šiandien filosofijos paskaitas lankantys studentai, po kurio laiko tapę visuomenės administratoriais arba net rektoriais ir dekanais, prisimins, jog filosofija yra teorija pirmaprade to žodžio prasme? Filosofija, regis, šiandien išlieka vienintelė teorijos galimybe, šalia sunykus fundamentalaus mokslo idealui, pačiam mokslui, kaip teisingai pastebi A.Šliogeris, visu savo turiniu tapus technika. Šiaip ar taip, šiandien besimokantys jaunuoliai liudija įsisąmoninę faktą, jog filosofijos istoriją studijuojame todėl, jog jokios filosofijos istorijos nėra, kitaip tariant, universiteto studentas jau žino, jog naujosios filosofijos teorijos niekaip nepasendina anksčiau atsiradusiųjų. Laiko faktorius čia neturi įprastos reikšmės, nes filosofija visados yra nesavalaikė. Štai labiausiai šiuolaikiški sąmonės puoselėjimo rūpesčiai įpareigoja grįžti į antikos filosofijos pavyzdžių apmąstymą. Ilgam įklimpstame į Parmenino ištarų aptarimus paraginti M.Heideggerio naujai kelti klausimą dėl būties, nes esą visa Vakarų filosofija yra būties užmaršties istorija; Heideggerio požiūriu, tik ikisokratinėje filosofijoje šis klausimas galėjo būti iškeltas adekvačiai, taigi esame kviečiami grįžti į pačią pradžią, siekiant apmąstyti neapmąstytas Vakarų mąstymo prielaidas. Šiuolaikinės švietimo sistemos prieštarų apmąstymas pareigoja labai dėmesingai pasverti diskusijos tarp sofistų ir Sokrato rezultatus. Esame įsakmiai įpareigojami studijuoti Platoną, jeigu norime rasti tokio daugiaplanio reiškinio kaip postmodernizmas apibrėžtį; kaip atrodo, margą postmodernistų minią filosofijoje vis tik vienija negatyvaus pobūdžio tikslas ,,nuversti Platoną“. Ir t. t.
Beje, čia verta pastebėti, jog mūsų oponentų užkeikimuose dažnai pasitaikantis žodis ,,modernus“ filosofijoje neretai įgyja žodžių ,,beviltiškai pasenęs“ reikšmę; būtent tokią šio žodžio prasmės mutaciją bando įteisinti postmodernistai.
