Gali būti, jog Petras Gražulis, kuris neretai elgiasi labai savitai, Lietuvai iš tiesų yra daug kartų naudingesnis nei didinga maximų infrastruktūra.
Nedidelė paslaptis, jog ekrano kultūros epochoje politika savo tikrais ir išgalvotais siužetais neretai supanašėja su realybės šou žanru, didesne ar mažesne dalimi tampa pavaldi tokio tipo dramaturgijai. Tiesą sakant, patys politikai net per jėgą veržiasi į sceną, siekia dėmesio bet kokia kaina, suprasdami įdomios intrigos, spausdinto žodžio, o ypač TV reikšmę savo karjerai ir partijos pozicijų populiarinimui. Dėl to nevengiama, esant reikalui, pabūti net klounais, jeigu, tarkime, herojaus vaidmuo nelabai pritinka prie veido.
Tai mes visi gerai žinome ir suprantame, kita vertus, nesunku pakeliui pastebėti, jog šitokio pobūdžio dviprasmybes savo paties naudai ir karjeros plėtotei be galo sėkmingai išnaudojo garsiausias šalies šoumenas arba, tariant pagal šiandieninį prasmės perkėlimo pavyzdį, tikras reginių ir renginių režisūros liūtas Arūnas Valinskas; užteks čia tik vienos užuominos, t. y. paprasčiausios nuorodos į ,,svogūnų šventę“. Įdomiausia man vis tik tai, jog, pakeitęs vieną televiziją į kitą (LNK į TV3), ką tik nuskambėjusioje laidoje apie "Leo LT" populiarus vedėjas iš gerai jam žinomo politinės parodijos žanro, grindžiamo asociacijų žaismu, daugiau ar mažiau paradoksaliais sugretinimais, taigi visados būtinai įvertinančio dviejų sferų skirtingumą, įžengė į tiesioginį politikos situacijų režisavimo pagal realybės šou dėsnius kelią. Galbūt tai reiškia, jog dinamiškos prigimties žmogus paprasčiausiai žengė dar vieną žingsnį į priekį ,,loginės raidos“ linkme, persiimdamas politinės rimties dvasia, atsisakydamas ironijos savitiksliškumo? Kita vertus, galbūt tai reiškia tik tai, jog supanašėjimo, priartėjimo, atvaizdavimo procesus, apipintus žaismingų nesusipratimų ir komiškų disproporcijų variacijomis, čia jau pakeičia noras sukonstruoti pačios tikrovės tipą pagal komikso pavyzdį? Šiaip ar taip, šio atvejo aptarime nori nenori visų pirma iškyla stiliaus klausimas.
Iš karto prisipažinsiu, jog žiūrėjau šią laidą periodiškai užsidengdamas ir vėl iš smalsumo - prakeiktas smalsumas! - truputėlį atidengdamas vieną akį. Kad tave kur! Buvo baisiai gėda ir nejauku dėl to tiesmukumo, kuris atsivėrė inscenizuojant diskurso supermeno užgimimą Lietuvoje: giedrojo veido verslo riteris Žilvinas Marcinkevičius vienas pats stojo į kovą prieš septynis (o gal aštuonis – nelengva iškart suskaičiuoti) negailestingus oponentus, gintarinis sparnuotas liūtas pakilo į lemiamą kovą prieš pažeme staugiančias hienas. Hiperbolių nupigėjimas vienu momentu čia pasiekė neįmanomas komiškumo aukštumas, kulminacija augo visomis jau nebesveiko linksmumo kryptimis. Dar niekados Lietuvos TV stotyse nebuvo tekę išvysti tokios akivaizdžios skaičių (1 ir 7) mitologizacijos, TV kamerų išryškintos skaitmeninės disproporcijos. Išties prieš mūsų akis atsivėrė pseudomitologinė scena, užmačios beskonybė įgijo kažkokį didingai rūstų pavidalą, kičas tapo viską naikinančia aplink stichija. ,, O ką tu padarei naudingo Lietuvai“, - grėsmingai paklausė Ž. Marcinkevičius Petro Gražulio. Keista tyla stojo studijoje ir virš Lietuvos, virš miestų ir kaimų, laukų ir miškų.
Regis, nėra reikalo gilintis į minėtosios diskusijos detales, viena ir kita pusė išsakė jau žinomus argumentus. Vis tik šįkart du momentai prasikišo ypač akivaizdžiu pavidalu. Kaip išaiškėjo, ,,Maximos“ vadybininkai viešuose debatuose yra linkę į pigius efektus, o tai be visa ko kito reiškia, jog ši galinga verslo grupė gali nustebinti net dar labiau nei gąsčiodamiesi įspėja didžiausi skeptikai. Kyla įspūdis, jog čia vyrauja įsitikinimas, kad santykiuose su žmonėmis viską lemia įvaizdžio specialistai ir režisieriai, taigi neva bet kokią visuomenės nuomonės situaciją, esant reikalui, be didesnio vargo bus galima ,,nusausinti ir išvalyti“. Kitas dėmesį atkreipęs momentas, tai vieno iš ,,Maximos“ kūrėjų, t. y, minėtojo Ž. Marcinkevičiaus viešai deklaruojamas įsitikinimas, jog viskas pasaulyje turi skaitmeninę išraiška, taigi esą galima nustatyti net ir žmogaus naudingumo koeficientą. Nesunku nuspėti, jo naudingosios veiklos privilegijuotu pavyzdžiu čia yra laikomas maximų infrastruktūros sukūrimas, siekiant žmogaus poreikių tenkinimo optimizavimo. Nenorėdamas užginčyti tikrai įspūdingų verslo plėtotės rezultatų, vis tik atkreipsiu dėmesį, jog žmogaus būvio specifiką žymi kaip tik tokie nenaudingi jėgų išvaistymai, netelpantys į pelno kalkuliacijos, racionalaus paskirstymo ir funkcionalumo užtikrinimo perspektyvą, kaip meilė, svajonės, savitikslis minties kelias. Tai iš tiesų reiškia, jog nenaudingi žmogaus pasirinkimai galutine prasme yra be galo naudingi. Taigi gali būti ir taip, jog čia paminėtas P. Gražulis, kuris neretai elgiasi labai savitai (su kuriuo aš pats solidarizuojuosi, švelniai tariant, tikrai ne kiekvieną kartą), Lietuvai iš tiesų yra daug kartų naudingesnis nei didinga maximų infrastruktūra. Galimas daiktas, jog taip iš tiesų ir yra.
