Šarūnas Navickis
Nuodijimas yra daug kilnesnis žudymo būdas nei koks plebėjams taikomas korimas.
Tokia mintis, kur buvus, kur nebuvus, tik šast ir įsismelkia į galvą, istorijos puslapiuose aptikus kokią nors karališkąją liniją. Žinoma, parodomaisiais atvejais būdavo kertamos galvos, tačiau kai atvirai veikti nebuvo paranku – taigi gerokai dažniau, – naudotasi pirmuoju čia įvardytu būdu. Tai neabejotinai žinojo jau Willamas Shakespeare‘as.
Tačiau pačiame vienos karalystės centre esančio Trafalgaro skvero balandžiai to nežinojo. Ir šiko jie karališkiems liūtams, tos šalies herbiniams gyvūnams, ant galvų, ir baidė turistus, dideliais būriais viršum jų skrajodami, ir nebuvo ką su jais daryti. O daryti reikėjo – prieš porą dešimčių metų į Londoną nusigavę pirmieji iš dabar gausių mūsų emigrantų dar galėjo savo akimis įsitikinti, ką tie balandžiai ten išdarinėjo. Siūlymų, tikėtina, būta įvairių – išgaudyti, iššaudyti... Visi gana brutalūs, nehumaniški ir dar nepatogūs vykdyti, na, kad ir dėl tų pačių turistų – kaip čia dabar atrodys, jei vidury baltos dienos atvažiuos koks autobusiukas ir paleis nuodingų dujų debesį, kuriam išsisklaidžius ant grindinio liks šimtai negyvų balandžių? Apie lavonų utilizaciją nė nešneku. Paskui atsiras kokia už gyvūnų teises kovojanti organizacija, temą pasigaus žiniasklaida – žodžiu, toks veikimo būdas netiko.
Sprendimas buvo rastas, sakyčiau, elegantiškai genialus, tiesiog aristokratiškas – balandžiams į lesalą imta maišyti medžiagos, absoliučiai slopinančios jų dauginimosi instinktą. Leskit, šikit, bet jūsų palikuoniai to nebedarys. Nes palikuonių nebus. Ir iš tiesų – nebėra. Šiandien Trafalgaro skveru galite vaikščioti ir gėrėtis britiškuoju paveldu praktiškai be baimės, kad jūsų drabužiai bus apdergti, o nuotaika sugadinta. Gal yra nepatenkintų?
O dabar įsivaizduokite, kad turite tiek informacijos, jog matote ne tik daugybės problemų pasekmes, bet ir priežastis – ir taip jau daug daug metų... Žinoma, su visa iš to žinojimo kylančia atsakomybe, pavadinkime be apsimestinio kuklumo – už žmonių populiacijos ateitį. Perteklius – akivaizdus, tarša – nė iš tolo nelygink su jau išnykusiais balandžiais. Šaudyti ir gaudyti, bent jau viešose vietose (laikyk – Vakarams priklausančiose šalyse) nėra patogu, utilizacijos problemos irgi didesnės tiek pat kartų, kiek žmogus didesnis už balandį.
Jau aišku, kur link tema vystosi? Tačiau su „lesalu“ čia, atrodo, problemos neišspręsi, juolab kad atsiranda visokių sveikuolių, kurie ima ir argumentuotai pasako, kuo mus mėgina lesinti visokie šiukšliamaisčio gamintojai – žiūrėk, kai kas ir išgirsta. Tenka ieškoti kitų populiacijos ribojimo būdų. Vienas jų – beje, labai efektyvus – įtikinti moteris, kad būti mama yra „ne lygis“, kad negerai, kai tavimi rūpinasi mylintis vyras ir tau nereikia pačiai konkuruoti darbo rinkoje, pardavinėjant – ką čia slėpti – save. Tai vadinama lygiomis karjeros galimybėmis.
Tačiau ir tai pasirodė nepakankama. Reikėjo neutralizuoti pačius vyrus, kuriems, kaip žinoma, seksualinė raiška yra labai svarbi dar ir todėl, kad parodo, kas yra dominuojantis patinas. Nuo čia iki „Gay Pride“ – mažiau nei vienas žingsnis. Tarp kitko, besidomintiems bus nesunku suvokti, kodėl būtent „pride“ (angl. „išdidumas, didybė“) ir kokia linkme nukrypo patino dominantė...
Toliau – kaip su tais Trafalgaro skvero balandžiais. Šiuo metu procesas įsivažiuoja vis didindamas apsukas, tiesa, kol kas tik demokratiją išpažįstančiose šalyse. Kitur vietos gyventojų populiacija tik didėja ir panašu, kad didės toliau. O mūsų – mažės. Tarsi dar nepakankamai mažėtų. Kita vertus, tokia nominali valstybė kaip Lietuva su savo autochtonais nuo pat pirmojo Abiejų Tautų Respublikos (faktiškai dar anksčiau) padalijimo tik prarasdavo savo politinį svorį, ir šis vektorius nelinkęs keistis.
Nors lietuvių lyginamoji dalis pasaulinėje populiacijoje mažėja iki mikroskopinės, turime pripažinti, kad Žemėje – nepaisant visų pastangų – dar niekada nebuvo tiek daug gyventojų. Štai ir pastarosiomis dienomis į šį pasaulį atvyko karališkas kūdikis, kuris dar prieš apsireikšdamas fiziškai jau sugebėjo keleriopai padidinti alaus pardavimą Londono smuklėse. Akivaizdu, kad šiandien mąstyti apie Lietuvą, nemąstant apie Angliją, nebeišeina.
