Su nusikalstamu pasauliu siejami verslininkai vis atkakliau veržiasi į sporto pasaulį.
Prieštaringai vertinamų, milijonus žarstančių bankininkų Antonovų šeimynai vėl neramios dienos – ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Jungtinėje Karalystėje.
Praėjusią savaitę iš Britų salyno pasklido žinia, kad pagrindinis banko „Snoras“ akcininkas Vladimiras Antonovas aktyviai dalyvauja prestižinio škotų futbolo klubo „Rangers“ prekybos sandoryje.
Susidomėjo legendiniu klubu
Remiantis britų leidinio „News of the World“ žiniomis, V. Antonovas sutiko finansuoti „Rangers“ įsigijimą. Teigiama, kad neva investuotojas Andrew Ellisas ketina pirkti legendinę škotų futbolo komandą iš dabartinių savininkų – kompanijos „Murray International Holdings Limited“ (MIHL).
Britų žiniasklaidos teigimu, A. Ellisas už „Rangers“ siūlė 75 mln. svarų (316 mln. litų), kuriuos investuotojui esą suteiks ne tik V. Antonovas, bet ir jo partneris Romanas Dubovas.
Skelbiama, kad tokios sumos užtektų ir futbolo klubo skoloms padengti, ir naujiems žaidėjams įsigyti.
MIHL jau anksčiau pareiškė ieškantis „Rangers“ klubo pirkėjo. Tačiau patrauklaus pasiūlymo nesulaukę pardavėjai vasaros pradžioje netikėtai pakeitė savo planus.
Neskanūs epitetai
Netikėtai „Rangers“ savininkai paneigė pranešimus, kad V. Antonovas finansuos klubo pardavimo sandorį.
Atrodo, kad švarią reputaciją ir partnerių patikimumą verslo aukštuomenės pasaulyje ypač vertinantiems britams milijonus sukaupęs rusas V. Antonovas galėjo neįtikti dėl audringos praeities.
V. Antonovo ir jo buvusių verslo patikėtinių tamsūs veiklos metodai į dienos šviesą išniro tada, kai britų žurnalistai ėmė piktintis pasirodžia informacija. Teigiama, kad škotų klubą „Rangers“ paveržti norintis verslininkas iš Rusijos yra priskiriamas „giminei, persekiojamai ryšiais su mafija ir pinigų plovimu“.
Britų žiniasklaidoje paminėtas ir bankas „Snoras“. Britų Finansų rinkų priežiūros tarnyba 2008 metais neleido šiam bankui pradėti veiklos Jungtinėje Karalystėje, mat buvo pateikta ne visai tiksli su jo veikla susijusi informacija.
Po to „Snoras“ atmetė britų tarnybos priekaištus ir sprendimą apskundė.
Bankininkai – banditų statytiniai?
Kaip vertą epizodą vyresnės kartos kriminalistai mini įvykius XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Anuomet daugelis Rusijos gyventojų, kurie buvo vadinami banditais ar „brigadininkais“, vis artėjo prie legalaus verslo. Kiti apskritai nutolo nuo tikrųjų nusikaltėlių.
Ne mažiau svarbi priežastis atsiriboti nuo nusikaltimų buvo ta, kad daugelis kriminalinių „šeimų“ lyderių jau buvo sukaupę nemažai pinigų ir ketino juos investuoti į naudingus verslo projektus.
1996–1999 metais Maskvos mafijos grupuočių šulai tapo verslo įmonių ir bankų bendraturčiais, o vėliau ir savininkais. Tačiau neretai iškilus ginčams tarp partnerių ir konkurentų, net ir šiais laikais tokie asmenys prisimena savo kriminalinę praeitį ir nesutarimus sprendžia šūviais.
Sutapo ginčas ir pasikėsinimas
Nežinomų šaulių tandemas praėjusių metų kovo 11 dienos rytą paleido šūvius į V. Antonovo tėvą – Aleksandrą Antonovą, garsios Rusijos bankų grupės „Konvers Group“ valdybos pirmininką.
Iš viso po susišaudymo vieno Maskvos daugiabučio kieme tąkart rasta 18 šovinių tūtelių ir 7 kulkos.
Bankininką kliudė penkios kulkos, tačiau sunkių sužeidimų jam pavyko išvengti tik šalia buvusio profesionalaus asmens sargybinio dėka.
Praėjus dienai po šio išpuolio, V. Antonovas žiniasklaidai pareiškė: „Jau maždaug žinome, kas tai padarė.“
Manoma, kad tąsyk samdomų žudikų kulkos į A. Antonovą buvo paleistos ne dėl „Konvers Group“ veiklos, nes jau kurį laiką abu Antonovai nedalyvauja tiesioginiame bankų valdyme Rusijoje ir Lietuvoje.
Pasikėsinimas į A. Antonovo gyvybę galėjo kilti dėl to, kad jam ir sūnui kilo nemažai rūpesčių plėtojant verslą Kaliningrado uoste. Būtent minėtas objektas nuo senų laikų yra tapęs tarpusavyje nesutariančių mafijos klanų konfliktų priežastimi.
Įtarimai neišsisklaidė
Nors A. Antonovas yra įtakingas verslininkas, tačiau legalaus verslo pasaulyje neturėjo tokio autoriteto, kad dėl jo visi būtų viską pamiršę ir šaudydami, sprogdindami užplūstų Maskvą.
Po minėtų šūvių rusų žurnalistai priminė, kad praėjusiame dešimtmetyje „Akademichimbank“ vadovavę Antonovai galėjo susidoroti su verslo partneriu ir taip atsikratyti metamų įtarimų pinigų plovimu.
Ant Antonovų tamsus šešėlis, kai kurių Rusijos apžvalgininkų teigimu, gali kristi ir dėl vienos Rusijos centrinio bankų vadovo Andrejaus Kozlovo žmogžudystės 2006 metais.
Prieš mirtį bankininkas ne kartą viešai reiškė abejones dėl „Konversbank“ veiklos.
Kol asmens kaltė neįrodyta, jis nekaltas. Tačiau Antonovams mesti įtarimai taip pat liko neišsklaidyti.
Tik faktai:
„Balsas.lt savaitei“ pasiteiravus apie Antonovų bėdas Jungtinėje Karalystėje, banko „Snoras“ spaudos tarnyba atsakė: „Supraskite, mes, kaip ir daugelio įmonių darbuotojai, negalime atsakyti už savo savininkus, todėl patartume tiesiai rašyti kompanijai „Konvers Group.“
Redakcija, elektroniniu paštu pateikusi angliškai parašytus klausimus kompanijai „Konvers Group“, iki šiol nesulaukia atsakymų.
Nors britų spaudoje teigiama, kad V. Antonovas yra sukaupęs daugiau kaip 200 mln. svarų sterlingų (apie 840 mln. litų), tačiau kiti šaltiniai tvirtina, kad Antonovams šiuo metu priklauso maždaug 2–3 mlrd. svarų (apie 10 mlrd. litų) siekiantys turtai.
Praeityje sportu buvo susidomėjęs ne vienas prieštaringos reputacijos turtuolis.
Prieš už turto prievartavimą patekdamas už grotų Maskvos tardymo izoliatoriuje, vilnietis verslininkas Vadimas Kastujevas buvo Vilniaus „Žalgirio“ klubo savininkas.
Pernai lapkričio 2 dieną Maskvos centre prabangiame „Mercedes-Benz S500“ automobilio salone buvo sušaudytas buvęs Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo rėmėjas, Pamaskvės moterų krepšinio klubui „Spartak“ vadovavęs milijonierius Šabtajus Kalmanovičius.
Iškart po įvykio automobilyje milicija aptiko 1,5 mln. JAV dolerių (apie 3,5 mln. litų). Kalbama, kad jais Š. Kalmanovičius lemtingą dieną siekė išsipirkti kaltę kiek anksčiau nužudyto Rusijos mafijos krikštatėvio Viačeslavo Ivankovo, pravarde Japončikas, aplinkos žmonėms.
Neoficialiai kalbama, kad Š. Kalmanovičius ir Japončikas buvo rimtai susikirtę, nepasidalijo legalaus verslo įtakos zonomis, todėl galiausiai abi pusės nusprendė pasinaudoti samdomų žudikų paslaugomis.
Pirmas nuo samdomo žudiko šūvių pernai vasarą krito Japončikas, o po trijų mėnesių – ir Š. Kalmanovičius.
Š. Kalmanovičiaus mirties aplinkybes narplioję pareigūnai aiškinosi, ar jis negalėjo užminti kam nors iš įtakingų sporto pasaulio veikėjų ant skaudamos vietos.
