Neseniai teko sutikti moterį, kuri buvo nubausta už kačiuko nepriežiūrą. Ji pasakojo, kad 6 mėnesių katinėlį gavo dovanų pagal skelbimą lietuviškoje skelbimų lentoje. Iš pradžių gyvūnėlis atrodė smagus ir sveikas, bet po kiek laiko ant nugaros atsirado pliki raudoni lopai. Ji neskubėjo jo vežti pas veterinarą – brangu. Be to, buvo įsitikinusi, jog pliki lopai atsirado dėl alergijos šampūnui, kuriuo trinkdavo kailį, kad blizgėtų, ir nustojus jį naudoti, kailis ataugs.
Nepraėjus nė savaitei į jos duris pasibeldė gyvūnų apsaugos pareigūnai, kačiukas buvo paimtas ir atiduotas į prieglaudą, o moteris pripažinta kalta dėl nepriežiūros, sukėlusios gyvūnui bereikalingas kančias. Ji buvo nubausta 350 svarų ir du metus uždrausta laikyti gyvūnus.
Moteris piktinosi „žiauriais“ įstatymais, kurių kačiuką auginti paimdama nežinojo, bei kaimynais anglais, esą paskundusiais ją gyvūnų apsaugos tarnybai dėl to, kad neapkenčia imigrantų. Tačiau kažkodėl jai nė į galvą neatėjo, kad galbūt prieš įsigyjant kačiuką reikėjo pasidomėti Anglijos įstatymais, kurie gyvūnų priežiūrą reguliuoja itin griežtai.
Aš pati nelaikau nei katės, nei šuns, nei juo labiau beždžionės. Ir ne todėl, kad nemėgčiau gyvūnėlių. Priežastis labai paprasta – surasti „landlordą“, kuris priimtų nuomininką su šunimi ar kate, beveik neįmanoma. Kita vertus, gerai suprantu, kad visus Anglijoje keliamus gyvūnų gerovės reikalavimus vargu ar pajėgčiau išpildyti.
Tačiau Anglijos įstatymų griežtumas dėl gyvūnų man patinka. Manyčiau, kad galėtų būti dar griežtesni, o baudos už nepriežiūrą – didesnės. Nors ir dabar nėra mažos – už šuns išmetimą į gatvę galima užsidirbti tūkstantį svarų, už tai, kad šuo nuolat loja – 5 tūkstančius, o už sistemingą ir žiaurų kankinimą - net 20 tūkstančių svarų baudos. Baisu? Bet juk laikyti šunį ar katę niekas neverčia – gyvūnėliai įsigyjami dėl malonumo. O malonumai kainuoja.
Kad lietuvaičių požiūris į naminius gyvūnus neatitinka Anglijos standartų – ne paslaptis. Paspirti šunį ar katę Lietuvoje dažnas laiko savo žmogiška teise, ir gyvūnėlį įsigyja ne iš meilės, o kad turėtų ant ko savo pyktį išlieti. Gal tai įmanoma Lietuvoje, kur visai neseniai pakarti ant medžio šunį ar paskandinti kačiukus buvo įprasta praktika. Anglijoje tai neįsivaizduojama jau gerą pusšimtį metų.
Ir ne vien dėl griežtų įstatymų. Žiauriam elgesiui su gyvūnais nepakantūs patys gyventojai. Pastebėję, kad gyvūnas ilgą laiką uždarytas vienas namuose arba, kad jo laikymo sąlygos neatitinka nustatytų gerovės standartų, jie gali apskųsti šuns ar katės savininką. Ir ne dėl to, kad nemėgtų imigrantų - žiauraus elgesio su gyvūnais netoleravimas yra sena gera angliška tradicija.
Su tuo reikia susitaikyti arba nelaikyti gyvūnų.
Zita Čepaitė
