Šimtų apskrityje gyvenančių regėjimo negalios žmonių užimtumas priklauso nuo politikų sprendimų.
Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centras, kaip ir dauguma negalios žmones vienijančių organizacijų, gyvena nežinia ir laukimu: ateinančiais metais visoms joms finansavimą skirs nebe Neįgaliųjų reikalų departamentas, o savivaldybės.
Dvylikoje savivaldybių
„Ar galėsime išsilaikyti iš to, ką mums skirs savivaldybės? – svarsto Panevėžio ir Utenos regionų aklųjų centro direktorius Aloyzas Vilimas. – Kad išsilaikytume, turime gauti bent jau tokį finansavimą, koks buvo šiais metais.“
„Nors, tiesą sakant, kai viskas taip brangsta, galus durstyti būtų labai sunku, – priduria A. Vilimas. – Tačiau, jeigu finansavimas bus dar mažesnis, iškils rimta grėsmė išlikti.“
Aklųjų centro veikloje dalyvauja dvylikoje aplinkinių rajonų gyvenantys akli ir silpnaregiai žmonės. Projektai dėl tęstinės centro veiklos parašyti ir pateikti visoms dvylikai savivaldybių.
Kiekvienoje jų bus sudarytos komisijos. Jos vertins neįgaliųjų projektus, rekomenduos skirti finansavimą.
Neįgaliųjų reikalų departamentas visai aklųjų veiklai per metus skirdavo 300 tūkstančių litų. Visoms metų reikmėms Panevėžio ir Utenos regionuose tai nedidelė suma – veikla vykdoma labai plačiai. Dienos centrai yra Kupiškio, Biržų, Anykščių, Zarasų ir daugelyje kitų rajonų centrų.
Kovoja už užimtumą
Didžiausia blogybė regėjimo negalią turintiems žmonėms – nedarbas. Jeigu sveiki žmonės dar gali tikėtis surasti nors kokį darbą, akliesiems ir silpnaregiams, uždarius Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos įmones, vilties neliko jokios.
„Labai skaudžiai išgyveno Panevėžio aklieji, kai įmonė, po truputį vis mažindama darbo apimtis, galop buvo visai uždaryta. Kitur darbo iš čia dirbusiųjų susirado retas“, – sako direktorius.
Daugeliui regėjimo negalią turinčių žmonių liko vienintelė užimtumo galimybė – dalyvavimas Aklųjų centro, kitų organizacijų veikloje. Labai mėgstama saviveikla, centrą lankantys aklieji ir silpnaregiai groja, vaidina, šoka, dainuoja.
Ilgametis Aklųjų centro vadovas A. Vilimas sako, jog svarbiausia įstaigos veikloje ir yra skatinti, palaikyti neįgaliųjų užimtumą. „Buvo planų bandyti kurti socialinę įmonę, tačiau šis barjeras kol kas neįveiktas, be to, nėra aiški tolesnė tokių įmonių perspektyva“, – sako direktorius.
Su baltąja lazdele
Dauguma Aklųjų centrą lankančių žmonių yra vyresnio amžiaus. „Statistika panaši kaip ir anksčiau, ji nesikeičia. Negalima sakyti, kad regėjimo negalią turinčių žmonių daugėja arba kad jų mažėja, skaičius išlieka panašus“, – sako A. Vilimas.
Panevėžyje pensinio amžiaus neregių yra 152. Aklųjų centrą lankantieji susibūrė į senjorų klubą „Pavakarys“. Kas savaitę žmonės susitinka Aklųjų centre ir veikti drauge visada turi ką. Rengiami pokalbiai, susitikimai, vakaronės, tiesiog bendraujama, tariamasi.
Jaunų, dar 24 metų nesulaukusių nereginčių žmonių, centrą lanko vos du. Nedaug ir 44 metų nesulaukusiųjų – trys dešimtys. Vyresnių, iki pensinio amžiaus, – 55. Veiklos užtenka visiems: šokių būrelis, kapela, folkloro, dramos kolektyvai. Kai kurie į repeticijas ateina pasiramsčiuodami baltosiomis lazdelėmis – pirmosiomis aklųjų pagalbininkėmis ir jų negalios simboliu. Jei šiems žmonėms nebūtų galimybės burtis į saviveiklos kolektyvus, jų gyvenimas būtų gerokai liūdnesnis.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
