„Pagrindinė bendrovės veikla yra prekyba trąšomis, pesticidais ir sėklomis, žemdirbių agrocheminis aptarnavimas ir konsultavimas. Kita bendrovės vykdoma nepagrindinė veikla nepatenka nei į Vartojimo kredito įstatymo, nei į su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo reglamentavimo sritį“, – pranešime spaudai sakė „Agrokoncerno“ direktorius Edgaras Šakys.
Pasak jo, vykdydama veiklą bendrovė pasirašo pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurias bendrovės klientai – ūkininkai ir žemės ūkio veiklą vykdančios įmonės – įsigyja iš bendrovės trąšas, augalų apsaugos priemones bei sėklas, esant poreikiui atidedant apmokėjimą. Šias prekes pirkėjai įsigyja žemės ūkio produkcijos gamybai.
E. Šakio teigimu, atsižvelgiant į Vartojimo kredito įstatyme įtvirtintą vartojimo kredito sutarties sąvoką, tokios „Agrokoncerno“ sutartys nelaikytinos vartojimo sutartimis.
„Pirkimo-pardavimo sutartyse nurodoma, kad nupirktas prekes pirkėjas įsipareigoja panaudoti pagal paskirtį savo ūkyje žemės ūkio produktų gamybai, savo ūkininko ūkio versle. Atsižvelgiant į Vartojimo kredito įstatyme įtvirtiną vartojimo kredito gavėjo apibrėžimą, ūkininkai bei juridiniai asmenys nėra laikytini vartojimo kredito gavėjais šio įstatymo prasme, atitinkamai nurodytoms sutartims bei bendrovės veiklai, sudarant šias sutartis, netaikytinos Vartojimo kredito įstatymo nuostatos“, – tvirtino E. Šakys.
Jis nurodė, kad tam tikrais atvejais bendrovė prašo, jog jos produkcijos pirkėjai užtikrindami savo įsipareigojimus bendrovei pagal pirkimo pardavimo sutartis įkeistų nekilnojamąjį turtą.
„Tais atvejais, kai prekės buvo parduotos išsimokėtinai neužtikrinant pirkėjo įsipareigojimų hipoteka ar įkeitimu ir pirkėjas nesugeba laiku atsiskaityti su bendrove, „Agrokoncernas“ atideda mokėjimą, siūlydamas sudaryti įsiskolinimo mokėjimo sutartį ir prašo, jog pirkėjai savo įsipareigojimų vykdymą pagal tokias sutartis užtikrintų hipoteka. Tokios sutartys sudaromos ne dažnai. Be to, jos yra sudaromos atidedant pavėluotus mokėjimus pagal pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurias pirkėjai bendrovės prekes perka žemės ūkio produkcijos gamybai“, – sakė E. Šakys.
Jis pabrėžė, kad nurodytos sutartys nepatenka į Nekilnojamojo turto kredito įstatymo reguliavimo sritį vadovaujantis šio įstatymo nuostata, kadangi nei juridiniai asmenys, nei ūkininkai, perkantys bendrovės prekes žemės ūkio produktų gamybai, neatitinka kredito gavėjų apibrėžimo, nurodyto Nekilnojamojo turto kredito įstatyme.
„Agrokoncernas“ atsakymus dėl mokėjimų atidėjimų pateikė gavęs Lietuvos banko (LB) užklausą. LB Riziką ribojančios priežiūros departamento direktorė Renata Bagdonienė Seimo opozicijoje esantiems socialdemokratams šią savaitę pranešė, kad „Agrokoncerno“ paprašyta „paaiškinti vykdomos skolinimo veiklos aspektus bei pateikti tam tikrus įrodymus“.
Prašymą centriniam bankui įvertinti „Agrokoncerno“ veiklą Socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas ir frakcijos seniūnas Juozas Olekas pateikė sausio pabaigoje. Jie suabejojo, ar „Agrokoncerno“ sandoriai su ūkininkais negalėjo būti sudaromi tyčia, iš anksto žinant, kad jie nesugebės laiku grąžinti paskolų, taip sudarant prielaidas įsigyti jų žemę.
„Agrokoncerno“ vadovybė Lietuvos bankui taip pat nurodė, jog tuo atveju, jeigu vertinant bendrovės veiklos atitiktį įstatymų reikalavimams bus reikalinga papildomi paaiškinimai ir dokumentai, bendrovė yra pasirengusi ją operatyviai pateikti.
