Dabar jos telefono skambučius su mamos tėvais dažnai pertraukia sprogstančių sviedinių garsas fone. Sunku kalbėti apie ką nors kita nei karas, sako ji.
Tačiau kalbėti apie karą taip pat sunku. Adelijos ukrainietė močiutė įsitikinusi, kad juos apšaudo Rusijos pajėgos, o jos rusas senelis kaltina Ukrainos kariuomenę.
„Mano senelis sako, kad jie stengiasi vengti kalbų apie politiką, kad nesiginčytų, – teigė Adelija. – Jie koncentruojasi į išgyvenimą.“
Didelė Adelijos šeima yra viena iš milijonų, gyvenančių abiejose besikaunančiose pusėse, kai vasario 24 d. Rusija įsiveržė į Ukrainą. Merginos ir visų jos giminaičių vardai šiame straipsnyje buvo pakeisti jos prašymu, baiminantis, kad atviras kalbėjimas apie karą Ukrainoje gali sukelti pasekmių.
„Susiskaldymas mano šeimoje darosi ryškus“, – sakė Adelija.
Be senelių, Adelija turi tetą, dėdę ir pusseserę, kurie gyveno Kyjive prasidėjus karui. Pirmosiomis karo dienomis Adelijos teta ir pusseserė prieglobsčio ieškojo užsienyje ir atsidūrė Vokietijoje. Vyrams nebuvo leista išvykti iš šalies, todėl Adelijos dėdė liko sostinėje.
„Jis nebuvo pašauktas į karinę tarnybą ir visai nenori užsirašyti savanoriu“, – sakė Adelija ir pridūrė, kad Kyjive jis yra gana saugus.
Ji teigė, kad šie artimieji jau seniai svajojo emigruoti į Europą ir greičiausiai stengsis į Ukrainą nebegrįžti.
„Jis niekada nebebus toks pat“
Adelijos giminaičiai iš tėvo pusės gyvena Rusijoje. Vienas iš jų – Rusijos armijos karininkas, kurio dalinys sausį buvo perkeltas prie Ukrainos sienos. Adelija sako, kad jis negalėjo pasidalyti savo asmenine nuomone apie karą.
Jis pats nėra kovos zonoje, nors yra Ukrainoje. Adelija sako, kad jo darbas yra pasirūpinti žuvusių Rusijos karių kūnų repatriacija.
„Jis sako, kad yra daug kūnų. Jie atveža 200 ar 300 per dieną“, – pasakojo ji. Šie skaičiai, maždaug atitinkantys JAV pareiškimus, kad per du mėnesius trunkantį karą žuvo daugiau nei 10 000 Rusijos karių. Rusijos kariuomenė nepaskelbė žuvusiųjų skaičiaus nuo kovo 25-osios, kai pranešė, jog žuvo 1 370 jos karių.
Adelija pasakojo, kad pamatęs kūnus pirmą kartą po daugelio metų jos brolis apsiverkė. „Esame tikri, kad iš karo jis grįš visiškai kitoks žmogus, – sakė ji Radio Free Europe/Radio Liberty laidai „Idel.Realities“. – Tai pirmosios tikros kovinės operacijos, kuriose jis dalyvavo.“
Rusijoje jis turi žmoną ir tris mažus vaikus, laukiančius jo sugrįžtančio. Vaikams buvo pasakyta, kad jis išvykęs „verslo reikalais“.
„Tikėtis, kad visi išgyvens“
Karas padarė žalos ir Adelijai. Ji studijuoja institute, susijusiame su valstybine agentūra dideliame Rusijos mieste. Ji žino, kad studentai gali būti pašalinti iš bet kurio Rusijos universiteto už nepritarimą karui ir baiminasi, kad tokių institutų studentams kaip ji, kuriems pavesta rengti valstybės pareigūnus, gali būti taikomos dar griežtesnės bausmės.
Taigi, ji kruopščiai prižiūri savo socialinius tinklus ir vaikšto nuleidusi galvą. „Aš neisiu į jokias demonstracijas ar protestus“, – sakė ji.
„Anksčiau ar vėliau šis karas baigsis, – filosofiškai kalbėjo ji. – Greičiausiai konfliktas grįš į rusenimo būseną. Tačiau mūsų šalių santykiai tikrai niekada nebebus tokie, kokie buvo.“
Ji baiminasi, kad jos šeima taip pat niekada neatsigaus. „Neįmanomai sudėtinga padėtis, kai jūsų šeimos nariai yra abiejose karo pusėse, – teigė ji. – Tačiau nieko negalime padaryti, tik tikėtis, kad visi išgyvens.“
„Ir kad namas Zaporožėje, kurį prisimenu iš vaikystės, nėra sugriautas“, – pridūrė ji.
