„Mano nuomone, ta isterija tikrai neturi pagrindo. Vertindamas Lietuvos lenkus, skirstau juos į dvi grupes: į Lietuvos lenkus ir sovietinius lenkus. Yra tokių, kurie taip ir liko sovietiniai piliečiai, ir jiems įtaką daro ne Varšuva, o Maskva. Tai kelia nerimą. Lenkijos visuomenė turi aiškinti jiems, kad jie yra Lietuvos piliečiai, – turi būti patriotai“, – tvirtina A. Michnikas.
LRT Televizijos laidoje „Dėmesio centre“ – pokalbis su lenkų disidentu, istoriku, laikraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiuoju redaktoriumi A. Michniku.
– Pone Michnikai, kas, Jūsų nuomone, komplikuoja Lietuvos ir Lenkijos santykius?
– Pirmiausia santykius apsunkina tai, kad Vilniuje ant Adomo Mickevičiaus paminklo skaitau: Adomas Mickevičius; o aš esu Adamas Michnikas. Kodėl toks skirtumas? Taip pat esu diskriminuojamas – turėčiau būti Adomas, bet esu Adamas.
– Nemažai Lietuvos lenkų tvirtina, kad Lietuvoje pažeidžiamos lenkų mažumos teisės: dėl pavardžių rašymo, gatvių pavadinimų, švietimo sistemos reformos. Jūsų nuomone, ar Lietuvos valdžia daro viską, kad lenkai Lietuvoje jaustųsi geriau?
– Jeigu tų lenkų čia tiek daug, tai gal Lietuvos valdžia ir turėtų pagalvoti, ką reikėtų pataisyti. Mano požiūris – žmogaus iš Varšuvos. Lyginu Lietuvos lenkų padėtį su lenkų padėtimi Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Žinoma, Lietuvoje padėtis geresnė, bet tai nereiškia, kad negali būti geriau.
Mano nuomone, ta isterija tikrai neturi pagrindo. Vertindamas Lietuvos lenkus, skirstau juos į dvi grupes: į Lietuvos lenkus ir sovietinius lenkus. Yra tokių, kurie taip ir liko sovietiniai piliečiai, ir jiems įtaką daro ne Varšuva, o Maskva. Tai kelia nerimą.
Lenkijos visuomenė turi aiškinti jiems, kad jie yra Lietuvos piliečiai, – turi būti patriotai. Lygiai taip pat ir Lenkijos lietuviai turi būti Lenkijos patriotai. Mano nuomone, konfliktas nėra dramatiškas. Yra nesusipratimų ir iš vienos, ir iš kitos pusės, o Lenkijos klaida ta, kad lenkų yra 10 kartų daugiau negu lietuvių, todėl ir Lenkijos kaltė yra 10 kartų didesnė.
Kita vertus, man tai primena anekdotą, kurį mano draugas lietuvis pasakojo prieš 25-erius metus. Kalbasi Rusijos meška su Lietuvos zuikiu. Meška sako: „Zuikeli, esu gera meška, nieko blogo nepadarysiu, esu draugiška. Kartais galime susiginčyti – tu man užminsi ant kojos, kitą sykį aš tau.“
Lietuvoje daug daugiau žinoma apie Lenkiją negu Lenkijoje apie Lietuvą – koks puikus tai kraštas, kokia įdomi istorija, kultūra, mitologija ir kokia skausminga, sužeista istorinė atmintis. Lenkijos istorinė atmintis taip pat pažeista, ir mums svarbios mūsų žaizdos. Kartais neužtenka vaizduotės, laiko ir netgi drąsos pažvelgti į svetimas žaizdas. Tačiau turime vieną bendrą bruožą – manome, kad esame nekaltybės įsikūnijimas, kad tik mus skriaudė, o mes niekam nepadarėme skriaudos. Bet istoriją reikia vertinti kritiškai, mums irgi reikia pažvelgti į ją lietuvio akimis. Tai būtų kitoks, tačiau neįkainojamas požiūris, padedantis pažinti pačius save.
– Lietuvoje jau daug metu stebime dviprasmę Lenkų rinkimų akcijos ir pono Valdemaro Tomaševskio veiklą. Ar tokia politika nekursto Lietuvos ir Lenkijos konflikto?
– Nesu ekspertas, todėl prašyčiau atsargiai vertinti mano nuomonę. Abiejose pusėse yra ekstremizmo – ir ekstremistų, ir eskaluojančių konfliktą. Abiejose pusėse yra politikų, suinteresuotų konflikto eskalavimu. Svarbu, kad protingas centras sugebėtų tas ekstremalias tendencijas nustumti į paraštes, nes ir Lietuvos, ir Lenkijos ekstremistai – neįkainojama dovana ponui Vladimirui Putinui.
Neseniai Rusijos imperinio kurso ideologas Aleksandras Duginas pareiškė, kad reikia bet kokia kaina palaikyti ir kurstyti lenkų ir lietuvių etninius konfliktus, esą tai atitinka Rusijos interesus. Reikia būti idiotu, o ne Lietuvos ar Lenkijos patriotu, kad veiktum A. Dugino naudai.
– Rusijos agresija Ukrainoje smarkiai pakeitė padėtį Europoje, į antrą planą nustūmė Lietuvos ir Lenkijos santykius. Atrodytų, kad V. Putinas daug kam atvėrė akis. Ką apie tai manote?
– Lenkijoje nelabai buvo kam atverti akis, nes nebuvo abejonių. Nebuvo nedraugiškumo Lietuvos atžvilgiu, gal daugiau būta abejingumo. V. Putino politika mums padėjo suvokti elementariausius nacionalinius interesus, kad atsisakytume to, kas mus skiria, kas kenkia.
Juk tai tik ambicijos, kai ginčijamės, ar gatvių pavadinimai bus rašomi dviem, ar viena kalba. Pavyzdžiui, Lvove gatvių pavadinimai rašomi ukrainiečių ir lenkų kalba, ir dėl to Ukrainoje niekas nenukentėjo. Ir čia nieko nenutiktų, bet čia jau lemia neteisingai suprantamos tautinio išdidumo ambicijos.
– Ar daug žmonių Lenkijoje vis dar galvoja, kad ekonominiai ryšiai su Rusija svarbesni negu jos agresija?
– Geras klausimas. Į jį vienareikšmiškai atsakyti negaliu. Mano nuomone, jų nedaug ir jie neturi įtakos Lenkijos vyriausybės ar prezidento politikai. Bet tokių yra ir jie pavojingi, nes atėjus laikui tokie žmonės gali suvaidinti V. Putino penktosios kolonos vaidmenį Lenkijoje. Tai sakau, nors nesu rusofobas. Atvirkščiai – esu tikras antisovietinis rusofilas. Tikrai nesu Rusijos priešas, esu kvailos ir nemoralios imperinės V. Putino politikos priešas.
– Ar Europa jau pakeitė nuomonę apie V. Putiną, ar dar gyvena iliuzijomis?
– Ne ne. Aš bijojau, kad iliuzijos laimės, bet, kai Europa vienu balsu paskelbė sankcijas, neliko jokių iliuzijų. Bet aš vis dar bijau, kad įvykių dinamika Ukrainoje pakeis Europos politikos perspektyvą. Bijau, kad Ukrainoje perims iniciatyvą seni sovietiniai įpročiai – korupcija, mentalitetas. Jeigu Ukrainai pavyks tam atsispirti, tuomet optimistiškai vertinsiu tos šalies ateitį ir mes, lenkai ir lietuviai, Ukrainai padėsime.
