Ji ateina. Žingsnis po žingsnio. Klastingai kėsindamasi įslinkti į kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Galinti jį suardyti. Pakeisti. Pasukti kita linkme. Mes turėtume gintis. Apsaugoti save, šeimą ir artimuosius, valstybę, bet esame maži šioje globalinių procesų jūroje ir nedaug galime pakeisti. Jeigu dirbome sąžiningai, neturėjome užslėptų juodųjų pinigų, kurie šiomis dienomis įgyja aukso vertę, kai pusdykiu ar bent jau už pusę kainos gali nusipirkti viską, tai jaučiamės bejėgiais. Viskas gali nuvertėti. Nebus atsakingų už žmonių vargus, nes kažkam visa tai atneš milžinišką pelną. Artėja didysis nuosavybės perskirstymas. Finansų rykliai turi tvirtą politinį užnugarį ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Tačiau po viso šito, kas gali įvykti, pasaulis bus kitoks, nei buvo. Ir Lietuva taip pat.
Bet, ar Tai įvyks? Niekas nežino. Kaip nežino, kas Tai gali būti ir kokios pasekmės. Todėl visi ruošiasi, kaip gali. Gyvename laukimu. To kažko, kas turėtų įvykti. Tarsi absurdo spektaklyje. Belaukiant Godo. Kiekvieną žingsnį, trakštelėjimą aplink mus priimame, kaip dramos pradžią. Kasdien girdime pranešimus: akcijų kainos krenta, daugėja įmonių bankrotų, vis daugiau žmonių atsiduria be pragyvenimo galimybių gatvėje, kyla banko paskolų palūkanų normos. Ar žmonės, paėmę paskolas už butą, sugebės gražinti jas bankams? Jei ne, bankai taps jų nuosavybės savininkais. Nekilnojamo turto rinka sustingo, žmonės negali butų parduoti. Pasikeisti į pigesnį. O kiti be paskolų buto nenusipirks. Ir be Centrinio banko, valdžios politikos šios rinkos niekas neišjudins. Uždaras ratas. Puikiausia galimybė ateiti Tam, ko visi taip laukia ir bijo.
Ekspertai ir valdžia iki šiol ginčijasi, kaip Tai pavadinti. Ekonominė krizė, recesija. Sugalvotas gražus lietuviškas pavadinimas: ekonomikos sunkmetis. Ne toks baisus, kaip krizė ar recesija. Gali būti sunku, bet paskui palengvės. Sunkmetis juk tęsiasi neilgai. Svarbu tik jį išgyventi.
Naująją vyriausybę formuojantys daugiausia vietų Seime po praėjusių rinkimų gavę konservatoriai ir krikščionys demokratai tvirtina, jog mūsų laukia labai sunkūs laikai, todėl ragina susiveržti diržus. Buvusieji ilgą laiką valdžioje socialdemokratai ginasi, kad kalbos apie gresiančią ekonominę krizę yra išgalvotos ir nenori prisiimti atsakomybės už jos padarinius, bet pripažįsta, kad bus nelengva. Vis dėlto, teigia jie kartu su šalininkais, panikai nėra jokio pagrindo. Nekalbėti apie krizę, nekrizenti ragina ir liberalcentristų lyderis Artūras Zuokas, kurį retorika išduoda esant tik viena koja šioje, būsimojoje valdžioje. Kita koja palikta socialdemokratų pusėje. Dėl visa ko. Jeigu valdžia dėl krizės keistųsi.
Valdžia, kaip ir žmonės, jaučia, kad Tas kažkas ateina. Ir visų pirma pasirūpina savimi. Kyla politikų, valdžios pareigūnų algos. Seime svarstoma, ar valdininkams galima dar turėti prie to 70 procentų priedą. Netyla kalbos apie mokesčių augimą ir naujų įvedimą, socialinių išmokų sumažinimą, „Sodros“ skylių lopymą, kultūros žmonių, žiniasklaidos situacijos blogėjimą, ypatingas priemones atžvilgiu tų, kurie gyvena iš honorarų ir sutarčių. Retkarčiais prabylama ir apie blogėjančią verslo situaciją, bet šios kalbos tuoj pat numarinamos, nes į valdžią ateina finansų ministras, kuris anksčiau pagarsėjo „žiauriomis akcijomis“ prieš verslą. Jei reikia pinigų, siūloma melžti verslą ir žmones. Ne valdžią.
Siekiama taupyti lėšų būsimame valstybės biudžete, tačiau tos pačios naujos valdžios partijos atstovas, Alytaus meras ruošiasi pirkti prabangų automobilį. Jam nesuprantamas klausimas, ar galėjo automobilis būti pigesnis. Bent ekonomikos sunkmečio metais. Tik vienetai sugaunami ir nubaudžiami, kai valdžios automobilis vartojamas asmeninėms reikmėms. Negi meras važinės su blogesniu, nei kiti jo pažįstami.
Nueinantis nuo pareigų Krašto apsaugos ministras socialdemokratas Juozas Olekas dar spėjo pasirašyti po laivų pirkimu už beveik 200 milijonų. Lyg nebūtų anksčiau lėktuvo „ Spartan“ pirkimo su Prezidento kapsule, kurioje Valdas Adamkus teigia skraidyti neįmanoma. Milijonai lėšų be deramos kontrolės bus išvaistyti Vilnius-Europos kultūros sostinė renginiams. Didžiules lėšas jau išleido ministerijos ir Vyriausybė, minėdamos savo garbingą jubiliejų. Milijonai be deramos kontrolės skirti Valdovų rūmams, Valstybės saugumo departamento pastato statybai, o Generalinė prokuratūra įsikėlė į rūmus, kurių kaina 90 milijonų litų. Generalinis prokuroras Algimantas Valentinas pripažino: šis namas labai brangus, todėl Prokuratūra yra labai dėkinga mokesčių mokėtojams.
Visa tai primena absurdo spektaklį. Iš vienos pusės raginimai susiveržti diržus, bet nesirūpinama, kaip išgyvens žmonės ir verslas, iš kitos pusės milžiniškas valdžios lėšų švaistymas. Galbūt su „otkatais“, kuriuos ta pati Prokuratūra ir turėtų tirti. Didesnės algos ir „ otkatai“ išgyvenimui, jeigu Tas kažkas iš tikrųjų ateis. Kaip gelbėjimo valtys išrinktiesiems „Titaniko“ keleiviams. Likusiems - valdžios kalbos apie pramuštų skylių kamšymą ir gelbėjimo liemenės negandų jūroje. Anksčiau „Titaniko“ istoriją matėme tik kine. Dabar patys tampame panašios istorijos herojais.
