Jei kas paklaustų mūsų Seimo narių, diplomatų, valstybės pareigūnų bei kitų asmenų save laikančių politikais, kas yra tauta, valstybė, politika, demokratija, pilietinė visuomenė, kuo skiriasi politinė veikla nuo partinės veiklos, sulauktume įvairiausių atsakymų, tarp jų – ir televizijos „Klausimėlio“ laidos vertų. Besiklausant daugelio aukštus postus valstybėje užimančiųjų kalbų, susidaro įspūdis, kad ne visi jie šias sąvokas supranta, tačiau tuo pat metu yra įsitikinę, kad politika yra vien jų nuosavybė, kad tik jie gali vykdyti valstybės politiką. Kadangi taip nėra ir negali būti, siūlyčiau kai kurių žodžių lauknešėlį su trumpais komentarais, kuris gal bus naudingas politikams, save laikančiais profesionaliais, ir tiems piliečiams, kurie mano, kad jie tėra politikos sraigteliai ar žaisliukai politikų rankose.
Tauta. Tauta yra istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, žemę, kalbą, istoriją, kultūrą. Be šių tautos požymių galėtume vardinti tautos antropologines savybes, religiją, bei dar kitokius bruožus, tačiau viską apimsime, jei tautą įvardinsime kaip bendruomenę, kurią sieja istorinio likimo bendrystė. Tautą vertinant kaip istorinio likimo bendrystės darinį, rasime, kad į kamieninę tautą istorinėje raidoje įsiterpia kitų tautų, taigi ir tautybių, atstovai (tautinės mažumos), kurios šimtmečių bėgyje įgyja istorinio likimo bendrystę su kamienine tauta, tampa kamieninės tautos nariais. Taigi galime tvirtinti, kad Lietuvoje senbuviai totoriai, žydai, karaimai, lenkai ir kitos tautinės mažumos priklauso lietuvių tautai. Demokratijos arba savivaldos sąlygomis, jie yra pilietinės lietuvių tautos nariai. Tos tautinės mažumos, tapę Lietuvos piliečiais, tampa ne totoriais, žydais, karaimais, lenkais Lietuvoje, o Lietuvos totoriais, žydais, lenkais, karaimais arba atitinkamos kilmės lietuviais. Teisus buvo Popiežius Jonas Paulius II, kai 1993 m. besilankydamas Lietuvoje, kreipėsi į Lietuvos lenkus, juos vadindamas lenkiškos kilmės lietuviais. Antai Lietuvos žydai, išvykę į savo istorinės kilmės šalį Izraelį, pabrėždami buvusią priklausomybę ir kitai tautai, su kuria buvo susieję savo likimą, save vadina litvakais.
Tautos gimimas yra istorijos gelmių slėpinys, tačiau patirtis rodo, kad kiekviena tauta siekia sukurti savo valstybę. Tautinėse valstybėse, kokia yra ir Lietuva, tautinį kamieną sudaro lietuviai. Pirmoji Lietuvos Respublika 1918 m. sukurta ir antroji – 1990 m. atkurta būtent tautiniu pagrindu. Optimali tautos būsena, jos kultūros plėtotė yra savoje nepriklausomoje valstybėje.
Valstybė. Valstybė yra politinė bendruomenė, turinti savo aukščiausiąją valdžią, savo teritoriją, savo įstatymus, savo valstybinius simbolius (himną, herbą, vėliavą), savo kariuomenę bei kitas, nuo kitų valstybių nepriklausomas, valstybines institucijas. Valstybė yra tautos pilis, jos būstas.
Egzistuoja pasaulyje įvairios pagal sandarą valstybės bei valstybių valdymo formos. Mums rūpi demokratija arba savivalda, nes tokį valstybės reikalų tvarkymą pasirinko nepriklausoma Lietuva. Valstybės reikalų tvarkymas priklauso politikai, kurią vykdo politinė (pilietinė) bendruomenė.
Politika. Kadangi valstybė yra politinė bendruomenė, turime atsakyti į klausimą, kas yra politika? Taigi politika yra valstybės institucijų, politinių ir visuomeninių organizacijų bei atskirų piliečių siekiai ir veiksmai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą. Trumpai tariant, politika yra valstybės reikalų tvarkymas, kurį vykdo ne vien valstybinės institucijos ir politinės organizacijos, bet vienodai – visuomeninės organizacijos ir atskiri asmenys. Jei demokratinę valstybę palyginsime su dideliu ūkiu, tai politiką turėsime prilyginti ūkininkavimui, ūkio šeimininką – pilietinei visuomenei (ne valdžios institucijoms!), valdžias – pilietinės visuomenės samdomiems tarnams. Lietuva yra demokratinė valstybė, todėl ir kalbėsime apie demokratiją, demokratinį valdymą.
Demokratija. Demokratija (tinkamiausias vertinys į lietuvių kalbą – savivalda) yra tokia valstybės valdymo forma, kai valstybę sudaro ir ją valdo pilietinė visuomenė. Kadangi visi visų valdyti nepajėgūs, valstybės piliečiai laisvu pasirinkimu išsirenka sau valdžią: Seimą – įstatymų kūrybai ir leidybai, vyriausybę – įstatymų įgyvendinimui (vykdomoji valdžia), teismus – teisingumui valstybėje užtikrinti. Užsienio reikalams ir bendrai valdymo institucijų priežiūrai daugelyje demokratinių valstybių dar renkamas prezidentas. Taip yra ir Lietuvoje.
Demokratija yra plačiausiai civilizuotame pasaulyje paplitusi valstybių valdymo forma, nes ji pajėgi labiausiai išreikšti laisvą žmonių valią. Demokratinėje valstybėje laisva žmonių valia reiškiama ne tik renkant valdžias, bet ir įvairiais kitais svarbiais klausimais (apklausos, referendumai). Poveikį valdžioms žmonės gali išreikšti pilietiniais veiksmais: mitingais, piketais, demonstracijomis, streikais.
Nors demokratija yra labiausiai paplitusi ir laikoma tinkamiausia valstybės valdymo forma, tačiau ji turi savo trūkumų ir net ydų. Antai demokratinėje valstybėje viską sprendžia daugumos valia. Tačiau nebūtinai tiesą ir teisingumą gali atspindėti dauguma. Ne visuomet ir daugumos valia gali būti gera valia. Demokratinis daugumos principas nevertina išsilavinimo, išminties, patirties: balsavimo metu vienodai vertinami profesoriaus ir bemokslio, generolo ir eilinio kareivio, išminčiaus ir sukčiaus balsai. Taigi pačiai demokratijai, jos mechanizmui suvaldyti reikalingi kvalifikuoti, turintys pareigos ir atsakomybės jausmą valstybei žmonės. Tokių žmonių visuma yra pilietinė visuomenė.
Pilietinė visuomenė demokratinėje valstybėje. Pilietinė visuomenė, pirmučiausia, yra politinė visuomenė, t.y. visuomenė, kuri neabejinga savo valstybės reikalų tvarkymui, kuri prisiima nustatytas pareigas valstybei, kuri turi atsakomybės jausmą valstybei, kuri aktyviai dalyvauja tvarkant valstybinius reikalus. Pačią valstybę sudaro ne jos išrinkta valdžia, o pilietinė visuomenė. Pilietinė visuomenė valstybę kuria, ją išlaiko, ją gina. Štai kodėl taip svarbu valstybėje turėti išugdytą ir sutelktą pilietinę visuomenę. Mūsų jaunos demokratijos valstybėje matome daug negerovių vien todėl, kad trūksta neabejingų valstybės reikalams žmonių, pilietinės atsakomybės ir pareigos valstybei trūkumo, kad neatsakingai žiūrime į valdžių rinkimus, kad dažnai esame abejingi politiniams, t.y. valstybės reikalų tvarkymo procesams valstybėje.
Daug negerovių valstybėje stebime dėl blogo, nepilietiško valdžių elgesio. Štai kodėl jaunos demokratijos šalyse svarbiausiu procesu laikytinas pilietinės visuomenės ugdymas, jos telkimas valstybės reikalams tvarkyti, valdžių veiklą kontroliuoti. Sąmoninga ir sutelkta visuomenė brandžios demokratijos šalyse pasiekia aukštą pragyvenimo lygį, saugią gyvenseną.
Pilietinės visuomenės ugdymo pradžiamokslis yra pagrindinis valstybės įstatymas – Konstitucija. Iš Konstitucijos pilietis sužino savo valstybės sandarą, valdžių formavimo principus, jų teises ir pareigas visuomenei, piliečio teises valstybėje ir jo pareigas valstybei. Konstitucijos nuostatų pažinimas ir jų vykdymas formalų valstybės pilietį jau daro tikra valstybės ląstele, jos kūrėju ir sergėtoju. Sąmoningas pilietis suvokia, kad nuo jo priklauso valstybės, taigi ir jo gerovė, saugumas.
Pilietinio ugdymo mokyklų nei užsieniuose, nei Lietuvoje nėra. Pilietiškumas, piliečių atsakomybė, pareiga bei kitos vertybės randasi iš gyvenimo patirties demokratinėje valstybėje. Pilietiškumo pradai yra bendruomenės gyvensenoje. Štai kodėl jaunos demokratijos šalyse taip svarbu kurti vietos bendruomenes – pilietiškumo, demokratinio valdymo patirties branduolius.
Politinė ir partinė veikla. Jei valstybę palyginome su ūkiu, tai partijas turėtume lyginti su atskiromis ūkio šakomis. Rinkdami valdžias valstybėje, jas renkame pagal partijas. Partijos yra politiniai dariniai, atstovaujantys tam tikrą valstybės kūrybos ir tvirtinimo kryptį (socialdemokratinė, krikščioniškoji, tautiškoji ir kitokios kryptys). Vaizdžiai tariant, yra miškininkų, žemdirbių, pramonininkų bei kitokie dariniai. Tačiau būtų negerai, jei ūkyje įsivyrautų, tarkim, miškininkai; užsodintų visą teritoriją miškais, nebeliktų vietos javui sėti, pramonei plėtoti. Jei įsitvirtintų vien žemdirbiai – užsėtų viską javais, neliktų miškų, pievų. Taigi partinė veikla taip pat yra politinė veikla, tik siauresnė. Ji yra reikalinga, tačiau turi būti balansuojama, derinama su kitų partijų veikla, kad valstybė vystytųsi visapusiškai. Valdžių rinkimų metu žmonės balsuoja labiau už tas partijas, kurios tuo metu, jų manymu, geriau atspindi rinkėjų interesus.
Politinė veikla yra valstybės reikalų visumą apimanti veikla, gi partinė veikla apima tik politinės veiklos dalį ar kryptį. Todėl mokyklose, kariuomenėje, policijoje bei kitose valstybinėse institucijose partinė veikla draudžiama, gi politinė veikla plačiąja prasme yra skatinama, nes ji padeda ugdyti ir formuoti pilietinę visuomenę – valstybės pagrindą ir turinį. Iš politinės ir partinės veiklos painiojimo (dažnai sąmoningo) kyla nesusipratimai. Antai net išprusę mūsų politikai siūlo riboti ar uždrausti politinę reklamą. Politinės reklamos – piliečių skatinimo politinei veiklai draudimas ar ribojimas prilygsta jų nupilietinimui, pasyvumo tvarkant valstybės reikalus skatinimui. Gali būti ribojama partinė reklama, tačiau politinę reklamą reikia skatinti, per politinę reklamą ir propagandą telkti visuomenę politinei, t.y. pilietinei veiklai.
Algimantas Zolubas
