Sunki ir sudėtinga mūsų istorija. Europoje surasime ne vieną panašią,o gal dar ir žiauresnę istoriją išgyvenusią tautą. Ar teisingai elgiasi kai kurie mūsų politikai bandydami dirbti už istorikus? Tokie jau tie politikai - vieni keliauja vietoj to, kad dirbtų, kiti kaip klounai juokina tautą, o keli garbingieji vis siekia perauklėti kaimynus. Netgi patyręs politikas Audronius Ažubalis vos tapęs URM ministru pradėjo mokyti rusus, kaip jie turėtų elgtis. Pažįstant A.Ažubalio mokytoją, kuris nė savaitės negali išgyventi nepadrabstęs purvo ant Rusijos, galima suprasti ir jo mokinio elgesį.
Tačiau užsienio politika negali būti kažkieno kaprizų ar asmeninių įnorių įkaite. Valstybė - tai ne vieno valdžia, kad ir kokias pareigas beužimtų tas žmogus. Valstybė – tai mes visi čia gyvenantys, tai visuomenė, visas šios teritorijos sociumas. Jeigu deklaruojame, kad esame demokratinė valstybė, tai visi mūsų valstybės pareigūnai ir LR Prezidentas yra įsipareigoję piliečiams taip elgtis ir priimti tik tokius sprendimus, kurie atitinka didesnės bendruomenės dalies interesus (o ne tai, kas atskiram pareigūnui šauna į galvą). Apie numatomus ir priimamus sprendimus, kurie mus visus daugiau ar mažiau liečia, valstybės vadovas, o juo labiau žemesnio rango valstybės pareigūnai privalo argumentuotai ir motyvuotai paaiškinti piliečiams. Be šito net svajoti negalime apie kokius nors demokratinės valstybės pagrindus. Juokinga, kai praktine prasme patys labai stokodami demokratijos, jos stengiamės išmokyti kaimyninę Rusiją ir Baltarusiją. Juk demokratija tai yra valia ir valdžia liaudies, kuri rinkimų keliu išrenka (analogiškai kaip darbdavys pasamdo) šalies vadovą LR Prezidentą ir Seimo narius, kad jie vykdytų valstybės valdymą Tautos vardu. O pastarieji komplektuoja reikiamas mažesnes jiems atskingas valstybės institucijas. Todėl įvairūs išvedžiojimai, kad yra ponios D.Grybauskaitės, pono V.Ušacko ar A.Ažubalio užsienio politika iš tikrųjų tarsi perbraukia LR Konstituciją, paversdami ją popiergaliu.
Apie tai galima būtų nerašyti, jei tai nebūtų tapę bloga sistema. Per dvidešimt nepriklausomybės metų dalis politikų nežinia kokių paskatų vedini pavertė visą tautą savo ambicijų arba kaprizų įkaite. Dar labiau viską sujaukia mūsų gerbiami politologai, politiniai apžvalgininkai, kurie dažniausiai atstovauja konkrečiam veikėjui, oligarcho kontroliuojamam laikraščiui arba TV. Jų pasiklausius susidaro įspūdis, kad nėra jokios Konstitucijos, nėra vadovų prievolių, įsipareigojimų rinkėjams, o tėra asmeninė užsienio politika. Tai ne paistalai, o jau nusistovėjusi Lietuvos realybė. Tik keletas faktų. Kokios valdžios bevaldė Lietuvą,o realiai tai vis tie patys konservatoriai su socdemais nežiūrint to keletas žmonių sau pastoviai leidžia ir turi nerašytą indulgenciją įžeidinėti Rusiją. Niekas iš oficialios valdžios niekada to nepataisė ir nepasakė, kad tai tik vieno ar poros iš trijų milijonų asmeninė nuomonė. Konkreti tokios politikos išraiška: Lietuva už dujas moka brangiau nei Vokietija, ir už tai mokame kiekvienas iš mūsų. Daug triukšmo yra keliama dėl bendro Rusijos – Vokietijos dujotekio Baltijos jūros dugnu. Bet tegul ponai prisiima ir atsakomybę, kodėl taip atsitiko. Čia ne rusai kalti. Vakarų Europai reikia dujų, o Rusija jų nori parduoti, nes turi ir gali. Dar 1997m.valdant konservatoriams su krikdemais rusai derino galimybę tiesti dujotiekį į Europą per Lietuvą. Tai tikras faktas. 2001metais man teko dalyvauti delegacijoje LR Prezidento V.Adamkaus oficialaus vizito į Rusijos Federaciją metu. Per vieną iš daugelio susitikimų įvyko įsimintinas pokalbis su tuometiniu Gazpromo vadovu R.Viacheriavu. Į mano klausimą, ar Rusija ties dujotekį per Lietuvą į Europą, jis patarė man padėkoti ponui V.Lansbergiui ir tuometiniam KAM ministrui Č.Stankevičiui, nes būtent jie ne juokais, o rimtai sukritikavo šį projektą manydami, kad iš dujų vamzdžių gali pradėti lįsti rusų kareiviai ir mus okupuoti. Tiesa, R.Viacherevas pajuokavo, kad Rusija, Gazpromas turėtų šiems ponams labai dėkoti, nes po to ir gimė alternatyva tiesti dujotekį Baltijos dugnu. Jeigu būtų leistas pirmasis variantas, tai mums Rusija už tranzitą mokėtų tiek, kad visos buitinės dujos, kurias vartoja gyventojai, atitektų nemokamai, t.y.vidinė kaina žmonėms priklausytų nuo Lietuvos valdžios. Suprantama, jei tai būtų Lietuvos žmonių, o ne Dujotekanų ar Rubikonų valdžia.
Daug kritikuoja mūsų“ mokytojai“ Rusiją dėl neveikiančio naftotiekio. Sutinku, šia prasme rusai elgiasi kiauliškai ir meluoja, kad remontuoja. Tačiau iš dalies aš rusus suprantu. Mes „Mažeikių naftą“pardavinėjome kam reikia ir nereikia, bet niekada rimtai nesitarėme, kad ši įmonė priklausytų trims savininkams: Lietuvai, Rusijai ir JAV, t.y. rusai - tai žaliava,o amerika - gera šiuolaikinė technika. Tokį projektą dar 1994 metais, valdant LDDP, pasiūlė JAV kompanija, o jam pritarė tuometis LR Prezidentas A.Brazauskas, bet sužlugdė premjeras A.Šleževičius .
Vėliau prisidengiant pseudotautiniais dalykais, įvykdyta didžiulio masto taip vadinama “Wiliams“ afera.Kas įdomiausia ir dabar dar nėra surasta kaltų. Vieša paslaptis, kad iš to daug kas pasipelnė ir gana sočiai. Kalbama, kad kai amerikiečiai perpardavė „Jukos“(kuri „Mažeikių naftą“pavertė pinigų plovykla), tai jiems grįžus į JAV atitinkamos tarnybos sužinojo, kas ir kiek už tai gavo. Manau, kad LR Prezidentei D. Grybauskaitei JAV Prezidentas B.Obama gali padėti išsiaiškinti amžiaus machinacijas, reikia tik paprašyti. Taip kad kaltinti Rusijos čia nederėtų. Problema yra mūsų pačių nebaudžiamumas ir per ilgai užsibuvę vagišiai prie valstybės pyrago. Ir nėra ko skųstis kaip mažiems ir nekaltiems Briuseliui, kad lenkai parduos „Mažeikių naftą“ rusams. O kas jiems uždraus? Su savo turtu ką noriu, tą ir darau, argi ne taip kapitalizmas moko? Lieka klausimas, o kam reikėjo gerą, veikiantį daiktą kažkam atiduoti ir dar primokėti? Teisingai liaudies išmintis byloja, kad durną ir bažnyčioje muša. Problema - muša per kišenę mums, o ne tuos, kurie prisidirba bei manosi esantys dievai ir už mus galintys viską spręsti .
Dar kartą paminėsiu V.Adamkaus vizitą į Maskvą. Tai buvo geras, dalykiškas ir reikalingas vizitas, davęs naudos abiems šalims. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad Rusijos pusė elgėsi su Lietuvos delegacija labai pagarbiai ir dalykiškai, ir tikrai buvome gerai priimti. Šiame kontekste negalima neprisiminti V.Adamkaus, padedant įdomiems patarėjams iš taip vadinamų „valstybininkų“, sukeltos europinio lygio isterijos dėl V.Adamkaus kelionės į Maskvą minėti Pergalės prieš nacistinę Vokietiją 60-ųjų metinių.Visi ES vadovai vyko, o V.Adamkus nevyko. Tačiau problemą matau ne painiame vykimo ar nevykimo spektaklyje ,o toje specialiai sukeltoje isterijoje. Dėl to pralošė tik pati Lietuva. Šiame kontekste man įstrigo V.Adamkaus piktdžiugiškai pasakyti žodžiai, kad po šito jo akibrokšto V.Putinas su juo vengia bendrauti. Nesuprantu, kaip galima vadovauti dešimt metų valstybei ir nesuprasti, kokia tai šventė paprastiems rusams, tarp kurių šeimų beveik nerasi nenukentėjusių nuo karo baisumų. Ir kas tada atsiklausė lietuvių Tautos, kuriai gudriai peršama, kad nacizmas buvo mažesnė blogybė už stalinizmą? Turime būti ne tik diplomatiškai korektiški, bet ir skirti sąvokas, kas mus okupavo po karo. Sovietų Sąjunga - tai nėra tapatu Rusijai.
Gerbiamieji tautiečiai, dar neaišku, ar šį straipsnį spaudins, nes nepriklausomoje Lietuvoje seniai veikia cenzūra, tad mano straipsnius mažai kas spausdina. Na o jei išspausdins, tai gausiu pylos, kodėl ginu Rusiją. Neginu, tiesiog nebeištveriu veidmainystės, norisi tiesos. Manau, kad visų pirma su kaimynais privalome kalbėtis be jokių „elgesio pamokėlių“. Istorija tikrai sunki, bet ar lengva ji buvo su kaimynine Lenkija? Kažkodėl Lenkijos URM ministrui priš keletą metų pasakius gan dviprasmišką poziciją dėl Vilniaus, niekas nepuolė rašyti notų ir nuleido tai negirdomis. Ir teisingai. Mes juk žinome, kad Vilnius buvo ir visad bus mūsų ir kam dar burną aušinti. Kaip liaudyje sakoma, su visu svietu pyktis negalima. Tai kam gi pyktis su Rusija ar Baltarusija, jei galima ir reikia su jomis gyventi kaimyniškai ir visus neaiškumus išsiaiškinti draugiškai kalbantis?Sveikinu ir remiu drasius gerbiamos LR Prezidentės veiksmus šia kryptimi tik atrodo,kad norinčių pakišti koją gretos didėja.
Rodykime inciatyvą pokalbiams ir apie skaudžias istorijos puses, bet nekelkime išankstinių sąlygų, reikalavimų atsiprašyti. Mūsų vadai ne kartą apgavo mūsų žmones, nuolat jiems meluoja, atima pensijas, didina bedarbystę ir už tai neatsiprašo. Tai supraskime, kad tarp valstybių šie procesai ilgi ir taip pat reikalauja kantrybės.Vilties suteikia tai, kad LR Prezidentė jos turi ir yra reikli tiems, kurie nekantrauja. Dar vienas akmenukas į naujojo URM ministro daržą – švelniai tariant keistai skamba pareiškimas, kad susikompromitavusio D.Dabašinsko pašalinimas iš diplomatinės tarnybos būtų spaudimas teisėsaugai. Anot ministro, diplomatai gali būti prisidirbę iki ausų, bet tegul toliau dirba. Ar tai konservatoriškos moralės standartai? Gal ją jam įdiegė darbuojantis A.Kubiliaus atstovu Maximos–Kirkilo-Januškos darbo grupėje, kurpiant dvidešimt pirmojo amžiaus aferą LEO LT? Kad tik tai netaptų girnapuse ant naujojo ministro kaklo.
Manau, kad švęsdami savo atkurtos Nepriklausomybės dvidešimtmetį mes turime labiau nei ko kito bijoti vidinių klanų neigiamos įtakos savo valstybės ateičiai, turime stabdyti tragedija virstančią emigracijos bangą, baigti žaidimus su pilietybėmis ir apsivalyti nuo vagių. Derėtų labiau rūpintis, ką apie mus galvoja užsienyje, kai mus tariama lenkų tautinės mažumos priespauda skundžia mūsų europarlamentaras V.Tomaševskis bei Maskvoje,o dabar ir Briuselyje Lietuvą kritikuojantis ir su teisėsauga bėdų turintis V.Uspaskich. Nepamirškime ir vis dar gyvo „valstybininkų“ klano, kuris už įtaką bei valdžią velniui dūšios likučius parduos. Kad valdžia tikrai priklausytų tautai, tam kuriasi Tautos Ateitie Forumas (inter.psl.: taf.lt) kuris visomis žmonių galiomis tai padarys. Rašykite – [email protected], atsiųsime daugiau informacijos. Šias idėjas skleiskite ir junkitės į bendrą judėjimą.
Su kaimynais gyvenkime draugiškai, kaimyniškai. Prekiaukime, bendradarbiaukime, kalbėkimės, o ne barkimės. Beje, neteko girdėti, kad Rusijos ar Baltarusijos vadovai mums patarinėtų, kas pas mus turi būti valdžioje ir kaip turi veikti mūsų demokratija. Galbūt vieną kartą pamirškime revoliucionierių madas eksportuoti revoliucijas. Oranžinės ar mėlynos jos būtų, kiekviena tauta pati susitvarkys su demokratijos spragomis. O gal net ką nors geresnio išras, juk tai nėra uždrausta.
Esu įsitikinęs,kad dalykinis konstruktyvus bendradarbiavimas ,o ne priekabių ieškojimas,pasitarnaus ne tik ekonominių ,dalykinių santykių gerinimui,bet ir suprtimui tarp mūsų tautų.Izoliavimosi politika į vieną ar kitą pusę nieko gero neduoda tai senai supranta Vakarų Europa,tai stebime ir naujojojo JAV Prezidento užsienio politikoje.Manau ,kad orūs santykiai tiek su partneriais tiek su kaimynais ir yra geriausia Lietuvos užsienio politika.Nes tik tokia naudinga daugumai Lietuvos žmonių.
Algimantas Matulevičius, Pilietinės demokratijos partijos pirmininkas
