Ar buvo šv. Kalėdos? Buvo. Tik mūsų ten nebuvo. Buvome baisiai užsiėmę – dovanas dovanojom... O ar ne taip verčiasi pastaruoju metu skalambijanti vieno didžiausių prekybos centrų reklama: ŠVENTĖS BAIGĖSI – ATĖJO LAIKAS SAU!
Kažkas ne taip su ta Kalėdų dvasia toje mūsų nekropolių karalystėje...
Privalomu kalėdinio stalo “patiekalu„ – tryliktuoju ir nelabai gardžiu – tapo valdžios atstovų sveikinimai, apibarstyti raginimų – mylėti, solidarizuotis, susitelkti – prieskoniais. Kodėl tai nepasiturinčio bėdžiaus santūriu rankos paspaudimu tikiu labiau – jame daugiau nuoširdumo. Ypačiai peržvelgus aibę savireklaminių pranešimų apie švenčių metu įvykdytas labdaros akcijas. Gi toje pačioje Knygoje, kuria remiantis ir gyventi, ir bendrauti, ir Kalėdas švęsti raginami esame, žodžiai sudėlioti suprantamai: “...dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami“ (Mt 6, 2).
Kažkas papuvę ant tos Lietuvos... O ar reikia stebėtis?
Žodžius, raginančius mylėti, solidarizuotis, susitelkti, girdime iš lūpų tų pačių profesorių, katrie mus runkeliais ar šunauja vadino. Girdime ir iš tų pačių finansų magistrių, katros trenkti į snukį pasirengę. Iš tų pačių liberalių susisiekimo ministerių, katrie mus bepročiais ir vagimis minavoja. Iš tų pačių “fizikų" ir socialinių alchemikų, katrie skrudžiškai taupydami ir iš dabarties skurdo ateities auksą kurdami motinas nusikaltėlėmis pavertė, jaunuomenę – emigrantais, o pensininkus – neįgaliais savo politinių žaidimų įkaitais.
Pykčiu atsilyginame ir mes. Labai retai – Seimo langų daužymu. Retkarčiais, niekam negirdint ir nematant, kartu su peliuku Mauzeriu staugiam – KĄ DABAR PASAKYSI, KUBILIAU! Atseit visagalis “fizikas" vienas nusidėjo (tiesos dėlei reikia pripažinti, kad kartelį A.Kubilius visgi buvo viešai nušvilptas Kauno sporto arenoje). Dažniau – aerozoliniais dažais ant sienų ar genocidiniais komentarais internete. Čia mūsų santūrumas ir baigiasi. Komentarais virtualioje erdvėje tauta senokai nulinčiavo visus Lietuvos valdžios atstovus.
Anot medikų – tai ne kas kita, kaip bandymas išreiškiant pyktį visuotinai priimtinu būdu (komentarai leidžiami praktiškai visose internetinės žiniasklaidos priemonėse, kaip ir mano tinklalapyje) su šiuo jausmu susidoroti.
Poetas išsireikštų paprasčiau – tai pilietinis mūsų sielų karas.
“Su šventa giesme šaukiu: nuo bado, maro, ugnies ir karo gelbėk mano tautą (ir visas kitas tautas), Viešpatie. Tai praeinančios slogos. Yra kitos – nuolatinės: skurdas, ligos, įvairios vergijos rūšys ir atmainos. Gelbėk nuo visų kraujo praliejimo variantų: revoliucijų, sumaiščių, o taip pat ir nuo civilinio arba savitarpio karo", – meldė Jonas Aistis.
Bet ar išgirdo Viešpats? Bet ar baigsis tai kada?..
O kam, o ar reikia, kad baigtųsi? Būkime ir toliau pačia sveikiausia visuomene – pyktis yra sveikas organizmo atsakas į sutinkamus sunkumus ir tam tikras jo kiekis organizmui būtinas, norint išgyventi,- sako medikai, tie kur sielas bando gydyti. Taip, taip... o sunkumų mūsuose esti apsčiai – ilgai sveiki būsime. Pasaka – ne gyvenimas...
Tik, kad man kiek kita pasaka ant tos Lietuvos paišosi.
Ganęs avis piemuo ėmėsi šaukti atseit vilką pamatęs. Subėgo pagelbėti kaimynai visi – nėr vilko. Piemuo juokiasi susirietęs – pajuokavau vat! Pokštavo jis taip su kaimynais ne vieną kartą ir juokėsi vis, vilku gąsdindamas.
Po kelių dienų išties parsliūkino vilkas. Ir nebeatsiliepė kaimynai į skerdžiamo piemens pagalbos šauksmą – nepatikėjo juo. Pokštininkas anas piemuo, te paspringsta savo pokštais. Taip vilkas suėdė ir piemenį, ir avis.
Gera pasaka. Tikra. Bet mūsų valdžios vyrai ir moterys – ne skaitytojai, jie – rašytojai. Kokiam anekdote aš tai girdėjau?..
Mūsuose tautos piemenys žmogelius gerovės vardu šaukia. Subėga žmonės į rinkimus – nėra gerovės. Subėga kitą kartą – nėra. Dabar nebebėga. Dabar lėtai ir viską apmąstę susikrauna lagaminus ir vakaruosna patraukia, priekabon visą giminę ar net kaimą susisodinę. Ir te sugraužia tave ta tavo gerovė!..
Ir atsistojo ta „gerovė“ į alkano Valstybės biudžeto pozą ir sugraužė mūsų tautos piemenis (avių nesugraužė, avys vakarų šalyse žmonėmis atvirto).
Moralo šiai pasakėčiai nebus – pernelyg daug klausimų neatsakytų:
- kodėl paskiri politikai tokiais pasakos piemenėliais tapo?..
- o gal tapo tokiais tik tapę politikais?..
- ar politikais tapo nes jau buvo tokie?..
Nenuostabu, kad stebuklingų pasakų herojumi – Kalėdų seniu – labiau tikima. Jei anas kur užtruks, dovanas dalindamas, tai po egle dovaną savi padės ir bus Kalėdos Šventomis. O kas padės už politiką – kas gi įgyvendins politiko pažadą?.. Gal nekropolis, mosikuojantis pošventine EGO vėliava?..
Neslopsta mūsuose pyktis, o ir šis mano tekstas ne be jo – gal pavyktų bent baigti kitaip?
Kreipiuosi, gerbiamas kaimyne, ir...
Ir pagaunu save nusigandusį, kad nesupras. Mat ir vėl gražų lietuvišką žodį prateriojo reklamos “meistrai„, ganomi “Vilniaus energijos“.
Bet ar gebame dar kreiptis viens į kitą be įtarimo, kad išnaudoti siekiam? Kreiptis į kaimyną patarimo – ką čia nuveikus, kad galutinai nepablogėtų?..
Kaip turėtume prisistatyti vienas kitam, kad nuoširdžiais ketinimais viens kito patikėtume?
Ar patikėtume, jei jis prisistatytų taip, kaip esti prisistatęs Vaclavas Havelas:
„Esu „antipolitinės politikos“ šalininkas. Ne politikos, kuri yra galios technologija, kibernetinis žmonių valdymas, tikslų parinkimo ir intrigų menas, o politikos – vieno iš būdų ieškoti ir rasti gyvenimo prasmę, saugoti ją ir tarnauti jai, politikos, kaip aktyvios moralės, tarnybos tiesai, kaip gyvojo žmogiškumo ir rūpinimosi artimu, šalininkas“.
Aloyzas Každailevičius, LSDP narys
