Paklaustas, kokiomis spalvomis viskas nusidažė, atlikėjas nė kiek nesuabejojo: „Tautinėmis, bičiuli, ryškiai geltona, žalia, raudona. Viskas atrodė labai spalvotai“.
– Algirdai, ar po 24-ų metų nepriklausomybės matome Lietuvą tokią, kokios norėjome?
– Maža, ko mes norėjome. Pagrindinis dalykas, kurio norėjome – laisvė. Esame laisvi. Juk niekas negalėjome žinoti, kas bus po 24-ių metų. Ar mes galime pasakyti, kas dabar bus po tiek pat metų?
– Žmonės yra įpratę dalintis savo ateities vizija, norais ateičiai. Nuolat girdime spėjimus kokiais ir kuo kiekvienas iš mūsų būsime po dešimties ar dvidešimties metų. Apie ką galvojote tada?
– 1990-ųjų kovo 12 dieną buvo vien abejonės aplink, ar pavyks, ar įvyks pokyčiai, ar mus pripažins pasaulio valstybės. Daug buvo įvairių abejonių. Tačiau taip susiklostė reikalai, kad išsmukome iš Sovietų sąjungos. Esame laisvi. Dabar yra kalbama apie baimes, tačiau turime suprasti, kad Lietuva dar niekada nėra turėjusi tokios užtikrintos ateities kaip dabar. Niekada. Turiu omenyje ir tarpukario laikotarpį, kai atkūrėme savo nepriklausomybę. Tada buvo kur kas daugiau grėsmių negu dabar. O dabar viskas yra tvarkoje.
– Manote, dabar lietuviai yra tokie patys drąsūs kaip ir 1990-aisiais?
– Aišku, tuo neabejoju. Žinoma, dabar atėjo tokia karta, kuri nėra dekoratyvi ir nemėgsta per daug šnekėti. Jeigu reikėtų kažką padaryti, tikrai padarytų dar geriau. Dabartinis jaunimas yra vikrus, dalykiškas ir ne toks sentimentalus, kokie buvome mes. Patys buvome daugiau jausmingi. Dabar žmonės yra pragmatiškesni – formos kartais pritrūksta, bet turinys yra puikus.
– Jūsų manymu, jaunimas supranta, kaip Lietuva išsikovojo laisvę?
– Manau, kad jie jaučia, kas yra laisvė ir supranta, kaip ji buvo iškovota. Yra pakankamai daug pavyzdžių. Pažiūrėkime į tą pačią Ukrainą. Tai, kas pas mus dėjosi prieš 23-is metus, dabar vyksta Ukrainoje. Mūsų jaunimas gali labai empatiškai pasijusti. Žinoma, tie, kurie turi galvą ir širdį. Tiems, kas to neturi, niekas nepadės. Tikiu, kad daugelis turi. Lietuva turi galimybę jausti visas jaunas demokratijas, laisvės siekiančius žmones ir tautas. Kadangi pati labai sunkiai tą dovaną išsikovojo. Manyčiau, kad mes dar pamatysime, kaip vaduosis Baltarusija, galų gale pamatysime, kaip vaduosis pati Rusija. Dar bus daug nuotykių. Mūsų laukia labai įdomus gyvenimas. Lietuva, išgyvenusi tai prieš 24-is metus, turi nemažai patirties. Kas nors vis sako, kad vienas yra blogai, kitas – blogai. Žinoma, negerai. Žinoma, kad kiekvienai į priekį važiuojančiai mašinai, reikia remonto. Tai ratai susidėvi, tai važiuoklė, tai variklis. Tam, kas juda į priekį, visada yra negerai: reikia prižiūrėti, tvarkyti. Tam, kas stovi vietoje, tereikia nuo fasado nupūsti dulkes. Daugiau nieko daryti nereikia. Mes judame, mokomės, mūsų visuomenė nuolat nerami – tai vieną problemą nagrinėjame, tai kitą. Bet to nereikia priimti kaip antagonizmo. Tai reikia suprasti, kaip vystymosi dalyką, natūralų. Nuolat mokomės ir visada prisiimam naujus iššūkius. Visada burbuliuosime. Niekada nebus ramu. Taip negali būti. Juk taip yra ir žmogaus gyvenime: kai tik pasiekia ramybę, gali užsisakyti karstą.
– Dažnai yra girdima, kad „Antis“ ir A. Kaušpėdas buvo vieni iš revoliucijos vėliavnešių. Ką apie tai manote?
– Susireikšminti nesu linkęs. Tai reikštų, kad reikėtų gultis į grabą. Iš kitos pusės, žinoma, yra dalykai, kuriuos turime gerbti ir savo istoriją savyje saugoti bei palaikyti. Kažkuria prasme „Antis“ yra istorija. „Antis“ pakliuvo į istorinių įvykių epicentrą, taip susiklostė likimas, bet atlikome savo vaidmenį iki galo. Tai yra „Anties“ nuopelnas. Kad nepabėgo, neišsigando, sulaukėme iššūkio, na, gerai, tvarkoje, imamės ir darome.
– Iš kur patys sėmėtės drąsos?
– Yra trys susiję dalykai: drąsa, laisvė ir kūryba. Be drąsos niekada neturėsi laisvės. Kūryba yra reikalinga siekiant laisvės. Privalai kūrybiškai pažiūrėti į visą situaciją ir drąsiai eiti pirmyn, nebijoti apsijuokti, nebijoti padaryti nestandartiškai, taip, kaip liepia širdis. Drąsa yra tada, kai nugali baimę, natūralaus drąsos būvio nėra.
– Lietuva ir dabar nebijo iššūkių. Drąsiai reiškiame savo nuomonę, kai kiti susilaiko. Vis dar esame drąsi šalis.
– Iš tiesų, esame drąsūs. Nors kuklūs ir sakome „Na, kur jau mes drąsi šalis?“ Manau, kad šis apibrėžimas mums tinka. Kaip mes save matome, tokie mes ir esame. Tai yra labai svarbus dalykas. Manau, Lietuva turi lyderiauti, padėti ukrainiečiams, baltarusiams ir patiems rusams išsivaduoti iš praeities diktatūrų. Tai yra mūsų misija. Esame nedidelė tauta, niekas mūsų nebijo, niekas nesitiki, kad ką nors okupuosime, bet mes galime būti laisvi žmonės. Štai kur yra lyderystės esmė – demonstruoti savo laisvę ir nepriklausomybę, saugoti savo vertybes bei būti pavyzdžiu.
– Algirdai, kaip gimė šūkis „Lietuva myli laisvę“, kuria skandavote ir iškilmingo Kovo11-osios posėdžio metu?
– Misijos „Lituanica 80“ organizatoriai paskelbė internete klausimą, kokie trys žodžiai atrodytų patys svarbiausia. Žodžių buvo apie pusė milijono, bet dažniausiai pasikartojo „Lietuva“, „meilė“ ir „laisvė“. Tai buvo sujungta į vieną sakinį, žinoma, gali būti ir kitoks sakinys, tačiau pasirinkome šį.
– Mes sugebame įvertinti laisvę?
– Manau, labai stipriai sugebame. Žiūrėkite, vos tik kas ne taip, tuoj visi kreipiasi į teismus... Laisvės gynėjų dabar yra labai daug.
– Sutinkame ir skeptikų, kurie teigia, kad laisvė sugadino mus.
– Žinoma, kad laisvė yra labai deginanti stichija. Kai kalbame apie laisvę turime kalbėti ir apie atsakomybę. Laisvė elgtis netinkamai irgi yra laisvė. Taip jau yra, gamtos tvarumo dėsniai stovi ant laivės ir įvairovės, nesibaigiančio pasikeitimo, kuriame yra ir griuvimas, ir kilimas. Žinome, kad pradžioje viskas sprogsta, o vėliau gimsta. Taip atsirado ir Žemė, kurioje nuostabu gyventi. Nebijau destruktyvių dalykų, nes jie pereina į ką nors pozityvaus.
