Gyvename globaliame pasaulyje ir emigracija neišvengiama, bet, kaip ir visur, yra tam tikra logika, kuri pasako, kada šis reiškinys yra normalus, o kada – jau pavojingas. Lietuva jau atsidūrė tokioje situacijoje, kai būtina imtis priemonių stabdyti emigraciją.
Manote, kad Lietuvai jau reikia pradėti nerimauti?
Normali emigracija, remiantis tarptautine praktika, yra tada, kai emigruoja 3 proc. visų gyventojų. Toliau, be abejo, reikia žiūrėti, kokioje šalyje gyvename – išsivysčiusioje ar besivystančioje, gaunančioje mažas pajamas. Lietuva – besivystanti šalis ir mes puikiai suprantame, kad nuo įstojimo į Europos Sąjungą, kai sąlygos darbo jėgai judėti iš vienos valstybės į kitą pasidarė daug palankesnės, tokioms šalims kaip Lietuva, Latvija, Estija apie emigraciją reikia galvoti kaip apie teigiamą dalyką. Žmonės emigruoja, po to grįžta, įgiję kitokios patirties ir žinių, tačiau per pastaruosius dvejus metus emigracija iš Lietuvos išaugo taip, kad ji – viena didžiausių Europoje. Emigracijos mastai nustatomi remiantis emigracijos saldo išraiška – santykiu tarp emigracijos ir imigracijos. Lietuva, Latvija ir Bulgarija buvo pripažintos emigracijos lyderėmis.
Tai kokie tie teigiami ir neigiami emigracijos aspektai?
Kaip teigiamą emigracijos dalyką įvardyčiau jaunų žmonių studijas ar stažuotes užsienyje, nes jie, įgiję žinių, grįžta į Lietuvą ir jas panaudoja ką nors kurdami čia. Bet visuomet reikia suprasti, kad kai kurie studentai ten ir liks, nes jiems bus pasiūlytos darbo sutartys. Apibendrinant galima sakyti, kad emigracija, kurios tikslas – pagilinti žinias, atlikti stažuotę, yra tinkamas ir reikalingas dalykas. Tačiau šiandien Lietuvoje emigracija yra nenormali, tai – viena opiausių problemų, ją net pavadinčiau nacionalinio saugumo problema. Lietuvoje emigracijos mastai pasiekė 17 proc. Taigi nustatytą ribą viršijame daugiau kaip šešis kartus. Suprantame, kad esame maža šalis, kurios svarbiausias turtas – kvalifi - kuota darbo jėga. Tačiau netenkame būtent jos, nes dažnai išvažiuoja aktyvesni žmonės, nebijantys rizikuoti ir ieškantys geresnio darbo, didesnių pajamų. Išvažiuoja daug kvalifi kuoto jaunimo, kuris galėtų didinti konkurencingumą Lietuvos darbo rinkoje. Mažai valstybei ypač svarbus konkurencingumas. Be to, Lietuva siekia tapti aukštųjų technologijų šalimi, tad mums svarbūs mokslo žmonės. Jei jie neįsitvirtina rinkoje ir išvažiuoja, mums tai yra didžiulis nuostolis. Taip pat reikia suvokti, kad senjorai lieka Lietuvoje. Esant didžiulei emigracijai, reikia spręsti, ką darysime su „Sodra“ ir su Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetu. Esant tokiai emigracijai, reikia galvoti, kaip tuos biudžetus išgelbėti. Yra keli būdai – arba plėsti mokesčių bazę – didinti žmonių, mokančių mokesčius, skaičių, arba, jeigu neplečiame mokesčių bazės, reikia didinti mokesčius, bet jų didinti negalima, nes dalis žmonių vos suduria galą su galu.
Kokia situacija kitose šalyse?
Šalys, į kurias emigruojama, patiria demografi nių problemų (pavyzdžiui, Vokietijoje praėjusiais metais gimė 200 tūkst. vaikų mažiau). Tad dabar tos šalys planuoja ateitį, svarsto, kokių specialistų reikės ateityje ir jau turi parengusios emigracijos planus, kurių viešai neskelbia. Tačiau po pokalbių su politikais paaiškėja, kad norima, jog į šias šalis atvažiuotų naujųjų Europos Sąjungos šalių žmonių. Tokių planų turi Vokietija, Didžioji Britanija, kitos pasaulio šalys, tokios kaip Kanada ir net Australija. Būtent jose smarkiai mažėja gimstamumas, todėl jos sudaro geresnes sąlygas imigrantams įsitvirtinti.
Kaip Lietuvai sukurti palankias sąlygas žmonėms gyventi, kad jie neemigruotų į minėtas šalis?
Ekonominė situacija Lietuvoje pradės gerėti, jei įsibėgės gyvenamųjų namų renovacija, suskystintų dujų terminalo statyba, jei žemės ūkio sektoriuje, kur pastaruoju metu gamyba mažėjo dėl neefektyvaus ES lėšų panaudojimo, padaugės pagaminamos produkcijos ir jei šilumos ūkyje bus pradėtas naudoti biokuras. Tačiau mums tada staiga gali prireikti daug kvalifi kuotų specialistų. Jų neturėdami būsime priversti įsileisti imigrantus. Kad taip nenutiktų, turime žinoti, kokie yra šalies strateginiai ateities planai. Reikia pradėti galvoti, kaip perkvalifi kuoti darbo jėgą. Tai padarius, žmonės susilaikytų nuo emigracijos. Paskelbdami tai ateities uždaviniais, leistume žmonėms suprasti, kad plėsis darbo rinka, jie galės galvoti apie ilgalaikes darbo perspektyvas.
Kartais susidaro įspūdis, kad kalbant apie emigraciją visuomet labiau pabrėžiamas valstybės, o ne žmogaus interesas.
Kas yra valstybė? Valstybė – tai žmonės. Būtent jie ir kuria valstybę. Viskas valstybėje turi būti vykdoma per žmogaus gerovės kėlimą, asmeninių vertybių formavimą, pilietiškumo ugdymą, bendruomeniškumą, nes nuo to priklauso valstybės dabartis ir ateitis.
Bet jei žmogus emigruoja, kaip valstybė turėtų stengtis palaikyti su juo ryšį?
Tai – viena iš priemonių, numatytų programose emigracijai kontroliuoti. Svarbu, kad būtų palaikomas nuolatinis ryšys su išvykusiaisiais parodant, kad valstybei jie rūpi ir kad išvykimas laikinas. Tačiau pirmiausia žmonės turėtų suvokti, kad jie reikalingi Lietuvai. Dabar kalbama, kad daugiau kaip 3 000 vaikų neina į mokyklą. Jie tikrai nesėdi namuose, o yra išvykę su šeimomis į užsienį. Įsivaizduokime: jei vaikas pradėjo eiti užsienyje į pradinę mokyklą ir ten baigė kelias klases, jo tėvai įsitvirtina ten, įsigyja būstą, jie visada lygins turimą gerovę ten ir čia, ką jie turės grįžę. Tai suprantama. Aš ir pats turiu giminaičių, kurie yra emigravę. Kai su jais pasikalbu apie grįžimą į Lietuvą, jie atsako, kad jiems svarbiausia – darbas, kurio metams bėgant jie nepraras.
Užsiminėte apie emigrantus ir jų vaikus. Dažnai nutinka taip, kad vaikai, emigravus tėvams, paliekami prižiūrėti seneliams arba kaimynams.
Tai yra didžiulė problema. Yra toks senas posakis, kad laikas ir atstumas išardo draugystę, tad galima pasakyti, kad laikas ir atstumas išskiria šeimą. Didžiulė blogybė, kai vyras būna užsienyje, o žmona ir vaikas lieka čia, tačiau dar didesnė blogybė, kai vaikas paliekamas auginti seneliams ar kitiems giminėms. Vaikams labai reikia, kad svarbiausiais jų gyvenimo momentais šalia būtų tėvai, jie nori jausti psichologinį tėvų artumą. Kai tėvų nėra, vaikai užsisklendžia vienatvėje. Po kiek laiko valstybė galbūt supras, kad šio klausimo laiku neišsprendė.
