Liepos 6-ąją minėjome Lietuvos Valstybės dieną. Mindaugo krikštas, karūnavimas ir Lietuvos valstybės įkūrimas – neabejotinai reikšmingi Lietuvos istorijai, jos tapimui valstybe, jos vystymuisi.
Tačiau karalius Mindaugas kelia istorikų ir politologų ginčus dėl savo veiksmų, moralumo, galop nuopelnų Lietuvai.
LTV laidoje „Savaitė“ VU profesorius Alfredas Bumblauskas kalbėjo apie karaliaus Mindaugo valstybės kūrimo principus ir kitų valstybės švenčių prasmę ir reikšmę šiandien.
Pirmiausia norėčiau Jums pasiūlyti keletą citatų: „Mindaugo tapsmas karaliumi buvo iš esmės verslo sandėris, pagal kurį už karinę pagalbą bei karūną pikčiausiems to meto lietuvių priešams oficialiai buvo atiduota valdyti pusė Lietuvos ir lietuvių bei sukurtos formalios sąlygos tam tikromis aplinkybėmis savintis visą Lietuvą“. „Mindaugas – viena iš trumparegiškiausių ir daugiausia žalos padariusių asmenybių Lietuvos istorinėje padangėje“. Pone profesoriau, ar Jūs leisite mums suabejoti Mindaugo veiksmų prasmingumu ir reikšme Lietuvai kaip valstybei?
Jūsų citatos pirma dalis prieštarauja antrai. Kas pirmoje pasakyta, tai rodo, kad kaip tik jis yra sumanus valdovas. Vokiečių šaltiniai jį vadina „išmintinguoju“, nes jis sugebėjo pasinaudoti Livonijos ordino visomis galiomis, prieiti prie Popiežiaus. Iš tos pirmos citatos antroji man niekaip neseka. Manau, kad tai yra sena tradicija niekinti Mindaugą. Tą darė rimti istorikai. Konstantinas Jablonskis yra rašęs Zenonui Ivinskiui, kad jis niekina Mindaugą, bet tai niekaip neįtikino visos generacijos istorikų ir prieš Jablonskį, ir po.
Gerai, o kokią vietą Lietuvos valstybės raidoje ir jos tapime valstybe Jūs skiriate Mindaugui ir Liepos 6-ąjai?
Pirmas ir paskutinis. Viskas tuo ir pasakyta. Jis buvo pirmas valdovas. Labai mes norime būti karalyste. Ir ne tik mes, o ir po Mindaugo visi norėjo būti karaliais. Vytauto karūnacijos projektą žinome. Gediminas, Algirdas ir Kęstutis taip pat norėjo būti karaliais. Bet vieninteliam Lietuvos istorijoje pasisekė tapti karaliumi tik Mindaugui. Tai štai – jis yra Lietuvos valstybės kūrėjas.
Jūs užsiminėte, kad ir kiti Lietuvos valdovai norėjo tapti karaliais, bet jiems tai nepavyko. Pavyko tik Mindaugui. Kodėl? Kodėl Lietuva neliko karalyste ir ar tai jai būtų į naudą išėję?
Na, turbūt vis tiek į naudą. Esminis klausimas yra ne pats titulas, tačiau aplinkybė, ar esi izoliacijoje, ar ne. O po Mindaugo visi valdovai iki pat Jogailos turi pripažinti, kad jie buvo tarptautinėje izoliacijoje. Vakarai yra palikę Lietuvai barjero tarp Rytų ir Vakarų vaidmenį. Ir štai dėl to mūsiškiai kaimynų vadinami karaliais, bet pripažinimo nėra. Dėl to galima sakyti, kad yra pagonių karalystė, aš kartais taip sakau, bet tai yra nesisteminė karalystė – be pripažinimo.
Ar tuo tikslu, kurio siekė Mindaugas ir žvelgiant iš šios dienos perspektyvų, vertinant anas dienas, galima teisinti priemones, naudotas Mindaugo?
Iš šios dienos perspektyvos aišku, kad ne. Bet šiomis dienomis valstybės ir nekuriamos taip, kaip kūrė Mindaugas. Yra visai kita epocha, visai kitas tūkstantmetis. Tai štai. Nėra turbūt valstybių, kurios būtų kurtos kaip nors kitaip. Visos kūrėsi, turėkim galvoje, išeidamos iš gentinės visuomenės, tai dar barbariškumas, kaip benorėtume.
Su krikščionybe ir valstybe ateina tam tikros politinio gyvenimo taisyklės, tam tikros bendrabūvio normos, o iki tol to nėra. O pats Mindaugas yra toks, koks jis buvo XIII amžiaus vidury ir reikia jį matyti iš visų pusių. Žodžiu, visada istorijos personažus reikia stengtis iš dangaus nuleisti ant žemės ir iš pragaro pakelti į žemę.
Jeigu Lietuva nebūtų priėmusi krikšto ir nebūtų Mindaugas tapęs karaliumi, ar galėjo Lietuva pasukti į slavėjimo pusę?
Na, koreguočiau šiek tiek Jūsų klausimą, nes lenkai irgi slavai. Čia turbūt reikėtų sakyti, ar buvo Rytų krikščionybės alternatyva. Taip, buvo. Galima sakyti, kad to meto Lietuva vos ne per pusę yra tokia. Mindaugo vyriausias sūnus Vaišvilkas, jis yra ne Mortos sūnus, dar matyt, Mindaugas turėjo vyresnę, dar vieną žmoną, Vaišvilkas yra stačiatikis. Galėjo būti drąsiai, tačiau reikia turėti galvoje, kad su stačiatikybe yra Bizantija, Konstantinopolis yra centras. Visi turbūt jautė, kad artėja prie tam tikro saulėlydžio, turkai spaudžia. Tuo metu gal dar ne taip ryšku, bet aišku, kad galios eina iš Vakarų. Iš to regiono, kur yra katalikybė, o ne stačiatikybė. Ir, aš manyčiau, kad Mindaugas tą puikiai supranta. Juk žutbūtinė kova tai vyksta prie Nemuno su vokiečių ordinu ir mato, kas yra Livonija. Galima sakyti Mindaugas perima priešo religiją tuo būdu juos izoliuodamas. Stačiatikiškas krikštas XIII a. viduryje ir juo labiau XIV a. pabaigoje nebūtų gelbėjęs Lietuvos nuo priešpriešos su Vakarais.
Tai dabar kaip Jūs tuomet vertintumėte tą Liepos 6-ąją, Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją? Tai yra trys valstybės šventės, visos švenčiamos mūsų mažoje Lietuvoje. Ir jeigu jas galima palyginti, tai, Jūsų manymu, kuri šventė svarbiausia (Nes kai daug švenčių, tada išsitrina pagrindinė jų prasmė ir gal čia negražiai pasakysiu, bet telieka tokios pobūvių, girtuoklysčių dienos)?
Nekart mano girdėtas klausimas. Paprastai atsakau, o ką labiau mylime – mamą ar tėtį?
Mylim abu vienodai.
Na, matot. Tai šiuo atveju beveik tas pats. Yra trys šventės, nes iš tikrųjų buvo trys Lietuvos, drįsčiau taip manyti. Viena Lietuva, čia jau taip metafiziškai kalbant, bet vis dėlto trys Lietuvos. Aš tada galvočiau, kad reikia pirmiausia susitvarkyti su kitomis šventėmis. Juokingiausia yra: ateina kairieji – įveda Gegužės 1-ąją, ateina dešinieji – išbraukia. Kažkas panašaus ir su Žoline. Katalikai įvedė, o kaip protestantai žiūri į tai, nekalbu apie žydus ir musulmonus. Kaip žiūri Tauragė ir Biržai į Panelės švenčiausios dangun ėmimo šventę? Nepripažįsta turbūt. Kodėl apie tai negalvojama? Pirmiau, šitoje vietoje susitvarkykim, o tada galėsim galvoti. Man atrodo, kad čia irgi galima surasti kompromisą.
Galbūt galima būtų ieškoti ir kažkokių kitokių prasminių akcentų, bet paminėti Liepos 6-ąją, ką senoji Lietuva davė pasauliui, Europai ir mums, ką davė Vasario 16-osios Lietuva, Mindaugo ir Vytauto, nepriešpastatykime, Lietuva, Basanavičiaus ir Smetonos Lietuva, ir šių laikų Sąjūdžio Lietuva. Man pavyzdžiui, tai yra Algirdo Kaušpėdo ir Vytauto Kernagio Lietuva. Jos yra skirtingos. Siūlyčiau nepriešinti šitų datų, nes ir taip tų supriešinimų visuomenėje pilna. Dar dėl to, jeigu pradėsim muštis, tai visai bus nei šis, nei tas.
N. Pumprickaitė
