Naujos Vyriausybės programa patvirtinta. “Aš, Algirdas Mykolas Brazauskas, prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai, prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus, saugoti jos žemių vientisumą, prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos Nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. Tepadeda man Dievas!”, - padėjęs ranką ant Lietuvos Konstitucijos prisiekė naujasis Vyriausybės vadovas. O po jo ir kiti ministrai. Taip baigėsi jau kelias savaites trunkantis politinis spektaklis.
Tačiau ar išsilaikys ši nauja koalicinė Vyriausybė? Ar jos nedraskys tarpusavio konfliktai? Ar socialdemokratai nesirgs “vaikiškomis ligomis” kaip kad ankstesnieji partneriai? Kokia jos ateitis? Su tokiais klausimais kreipėmės į Lietuvos teisės universiteto Politologijos katedros docentą dr. Šarūną Liekį. Štai jo komentaras.
Politinės prognozės nedėkingas bei polėkį skatinantis užsiėmimas. Tačiau...
Vienos ar kitos politinės jėgos buvimas valdžioje didele dalimi yra susijęs su sėkminga ekonomine politika ir efektyviu atstovavimu stipriausioms interesų grupėms, o ne su ideologinėmis simpatijomis ar antipatijomis. Šis teiginys iš principo neigia ikišiolines Naujosios politikos koalicijos egzistavimo prielaidas kaip dirbtines ir perdėm ideologizuotas tiek spaudoje, tiek šios koalicijos įkvėpėjų LR Prezidentūroje. Socialliberalai ne atsitiktinai pasirodė esą tikri partneriai savo krikštatėviui A. Brazauskui.
Kiekgi ši partnerystė ir Vyriausybė truks?
Partnerystė truks iki kitų rinkimų ir joje pasikartos LDDP ir Socialdemokratų santykių dichotomija.
Daugelio šalių vyriausybių elgesio tyrimai liudija, kad partijų orientyrai didele dalimi veikia ekonominį augimą ir nedarbo lygį. Tačiau ši įtaka po stabilizacijos netrunka ilgiau kaip dvejus metus.
Dabartinė kairioji koalicija, be abejonės, vykdys politiką, nukreiptą į nedarbo mažinimą šalyje. Kita vertus, pasinaudojusi lito susiejimu su euru Vyriausybė pabandys “įšokti į europinį silpnų ekonomikų infliacijos traukinį”. Tokia infliacinė politika savo ruožtu prives prie ekonominių sunkumų. Tad 2003 m. pavasarį galime tikėtis Vyriausybės krizės ir jos orientyrų pervertinimo. Tačiau tai jokiu būdu nereikš “kairuoliškos” orientacijos krizės, juolab kad būsima krizė sutaps su ekonominiu nuosmukiu ES, su nuotaikų, nukreiptų prieš ES plėtrą, stiprėjimu Vakaruose bei integracinių paskatų susilpnėjimu Lietuvoje.
Ką gi, gyvensime kairiuojant. Beje, daug kas priklausys nuo to, kas ateis į Prezidento postą. Jei juo taps A. Paulauskas, vėl turėsime piramidę. Tačiau taip gali ir nebūti.
