Kai likusiems gyviems pavyko atimti iš jo ginklus ir smūgiais apmalšinti L. Zavistonovičiaus pasipriešinimą, šis dar sugebėjo paklausti: „Už ką mane mušate..?“. Žudiko gyvybė po kurio laiko užgeso ligoninėje.
O viskas nutiko Vasario 16-sios išvakarėse... Tad nieko nuostabaus, kad vienintelio lenkakalbio Draučiuose L. Zavistonovičiaus veiksmai prieš likusias lietuvių šeimas iškart apaugo tautinio priešiškumo motyvais. Bet tikrąją tiesą žiaurus žudikas nusinešė į kapus...
Ėjo iš trobos į trobą
1998 metų vasario 15 dieną Draučių ūkininkas Leonardas Zavistonovičius ėmė eiti iš trobos į trobą ir šaltakraujiškai šaudyti savo kaimynus. Pirmosiomis žudiko aukomis tapo pačiame kaimo gale apsigyvenę Jonas ir Marijona, rašoma kriminalinių naujienų laikraštyje „Akistata“.
L. Zavistonovičiui įėjus į trobą, Jonas gulėjo lovoje už krosnies, o Marijona rišo šluotas. Pirmieji šūviai iš dvivamzdžio teko netikėto svečio pasitikti kilusiai Marijonai. Po šūvio į nugarą susmuko ir Jonas, tada L. Zavistonovičius iššovė dar vieną šūvį jam į galvą.
Išėjęs iš pirmojo namo, žudikas patraukė į Leono G. kiemą. Šeimininkas, pamatęs ateinantį ginkluotą kaimyną, nubėgo prie namo durų ir bandė rakinti pakabinamą spyną, tačiau nesuspėjo – krito nuo iš arti paleisto šūvio.
Paskui žudikas prisiartino prie trečiojo namo. Jo viduje po kelių šūvių krito šeimininkė Jadvyga, drauge gyvenęs sūnus Vytautas ir savaitgaliui paviešėti atvykusi dukra Zofija. Pastaroji sunkiai sužeista dar bandė bėgti įspėti kaimynus, bet susmuko kieme. Vėliau ji mirė operuojama Širvintų ligoninėje.
Ketvirtoje sodyboje L. Zavistonovičius nušovė ten rastas dirbančias Vandą ir jos dukrą, Krašto apsaugos ministerijos vyresniąją leitenantę Dalią, su šeima pas tėvus pasisvečiuoti atvykusią iš Salininkų. Įėjęs į namą, dar du kartus šovė į moteris apginti bandžiusį šunį ir pribaigė jį ant lovos šūviu į ryklę.
Vyrų sodyboje nebuvo. Antanas su savo žentu Mindaugu ir jo sūnumis studentu Tadu bei vienuoliktoku Viliumi buvo išėję į mišką malkauti.
Laukė grįžtančių namo
Belaukdamas sugrįžtančių kaimynų, L. Zavistonovičius įsitaisė už didžiulių akmenų prie kelio, vedančio iš miško link vienos iš sodybų. Iš savo sodybos jis atsitempė seną čiužinį, šalia pasidėjo karabino apkabas ir dvivamzdžio šovinius. Žudiką maskavo ir kairėje kelio pusėje augantys dideli seni medžiai.
Miške dirbę vyrai šūvius išgirdo dar bekraudami sausuolius, tačiau pamanė, kad tai brakonieriai pyškina žvėris valdžios medžioklės plotuose. Namo jie traukė vorele: priekyje jaunėlis Vilius, už jo – Mindaugas, o pačiame gale – lazdele pasiramsčiuodamas invalidas Antanas.
Netikėti šūviai pasigirdo, kai iki pasalos buvo likę maždaug 30 metrų. Mindaugas, jau anksčiau sūnaus prašęs neskubėti, pamatė, kaip Vilius pasislėpė už medžio. Ne iš karto pažinęs už akmenų lindintį kaimyną, Mindaugas ėmė šaukti, kad šis liautųsi šaudyti.
Bet paklaikusiomis akimis žvelgiantis L. Zavistonovičius pyškino be perstojo. Užpultieji bandė kaimyną kalbinti, tačiau jis, atstatęs abu šautuvus, ėmė artintis prie medžio, už kurio slėpėsi jaunėlis. Gindamas sūnų Mindaugas šoko į priekį ir sukniubo, pajutęs skausmą krūtinėje. Taikyta buvo į širdį, tačiau kulka kliudė šoną. Šūktelėjęs sūnui, kad šis taip pat kristų ant žemės, Mindaugas pamatė, kaip Vilių pakirto šūvis...
Šūviai liovėsi, kai L. Zavistonovičiui baigėsi šoviniai. Pašokęs nuo žemės Mindaugas sugriebė už abiejų šautuvų vamzdžių. L. Zavistonovičius bandė ginklus ištraukti, tačiau pribėgęs Tadas kelis kartus smogė jam į veidą. Šautuvus žudikas paleido tik gavęs smūgį į tarpukojį, o tada pradėjo rusiškai šaukti: „Kodėl mane mušate?!“
Vyrai atimtų šautuvų buožėmis ne kartą trenkė jam į galvą. Mindaugas pasiuntė sūnų Tadą pakviesti pagalbos, tačiau šis netrukus sugrįžo ir pranešė, kad kaime visi iššaudyti...
Šoko ištikti vyrai dar kelis kartus taip smogė ištrūkti bandžiusiam žudikui, kad net sulūžo karabino buožė.
Mirė ligoninėje
Į ligoninę sužeistą sūnų Mindaugas nuvežė pats. Kai vyriškiui buvo siuvama žaizda, jis sužinojo, kad Vilius miręs dar pakeliui. Netrukus į tą pačią ligoninę buvo atgabentas ir antrankiais surakintas L. Zavistonovičius. Medikai stengėsi pagelbėti ir žudikui, tačiau šis netrukus mirė dėl kaukolės pamato lūžimo.
Jau pomirtinės ekspertizės metu buvo nustatyta, kad L. Zavistonovičius psichikos liga susirgo po sunkios autoavarijos. Tačiau tai jam nesutrukdė legaliai įsigyti net du medžioklinius šautuvus. Leidimus ginklams buvo įsigijęs dar gyvendamas Vilniuje, juos pratęsė ir persikėlęs į Širvintų rajoną. Buvo atlikti net keli ginklo leidimus psichikos ligoniui pratęsusių pareigūnų ir sveikatos pažymas išrašiusių medikų patikrinimai...
Prisiminė žudiko keistenybes
Kaip po žudynių pasakojo jį pažinoję žmonės, L. Zavistonovičius buvo labai uždaro būdo ir su kaimynais praktiškai nebendravo. Šaltakrauju žudiku virtęs ūkininkas nei gėrė, nei rūkė.
Tiesa, jam vis mažai būdavo žemių, todėl jis nuolat pykdavęsis su iš miesto atvykusiu broliu. Riksmus girdėdavo kaimynai. L. Zavistonovičius vis manydavo, kad kaimynai išmelžia jo karves arba kėsinasi į grūdus. Todėl visokiais būdais mėgindavo apsisaugoti nuo to, ko, greičiausia, net nebūdavo.
