Abi priežastys „kaltos“, kodėl nedėstysiu čia elementarių dalykų, jog iš istorikų laukiama profesionalumo, o iš politikų – sąžiningumo (arba atvirkščiai; dar geriau – to ir ano kartu). Viena vertus – paprasčiausiai tingiu, o kita vertus - visi ir be manęs tai puikiai žino. Išvadas irgi pasiliksiu pabaigai. Taigi iš pradžių – tik faktai ir jų komentarai – kad būtų aiškiau ir niekas niekam kažkaip „nepasirodytų“.
Faktų nėra labai daug, todėl pradėsiu nuo jų inventorizavimo.
Faktas Nr. 1: Lietuvos Seime įkurta Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentine grupė. Faktas Nr.2: Vienas pagrindinių Grupės iniciatorių, istorikas ir politikas Algis Kašėta parašė Delfio.lt skiltyje „Politiko akimis“ poilgį straipsnį „Judėjimų už laisvę Lietuvoje ir Armėnijoje paralelės“.
O dabar galime pereiti ir prie komentarų. Galbūt svarbumo kriterijai ir logika reikalautų išdėstyti juos kiek kitokia tvarka, tačiau skaitytojų ir numanomų oponentų patogumui leisiu sau klusniai plaukti garbaus istoriko ir politiko minties vingių kilvateryje. Pradedam. Pačioje savo straipsnio pradžioje A.Kašėta informuoja skaitytojus, kad šių metų kovo 14 dieną Lietuvos Respublikos Seime įkurta Draugystės grupė su Kalnų Karabacho (Arcacho) Respublika.
Atrodytų, kas gali būti paprasčiau už elementarų fakto konstatavimą? Bet istorikas ir politikas jau šiuo pirmuoju sakiniu dezinformuoja skaitytojus, nes Seime buvo įkurta ne Draugystės grupė su Kalnų Karabacho (Arcacho) Respublika (kaip rašo A.Kašėta), o Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentine grupė.
Tenka pastebėti, kad su Kalnų Karabachu galima draugauti ir kaip su Azerbaidžano geografiniu regionu, o štai su vadinamąja Kalnų Karabacho Respublika – tik kaip su armėnų okupantų sukurtu pseudovalstybiniu dariniu (ką Grupės nariai ir daro). Kaip ten bebūtų, aš ir toliau įžūliai naudosiu čia tik oficialų (?) šios neoficialios Grupės pavadinimą, kuris kažkodėl puikuojasi mūsų Seimo tinklalapyje. Kodėl „neoficialios“? Todėl, kad Lietuvos Respublikos Seimo Statute yra minimos tik trijų rūšių Seimo narių grupės:
1. Seimo narių mišrios grupės (LRS Statuto 26 str. 3 punktas), 2. Seimo narių laikinosios grupės (LRS Statuto 26 str. 4 punktas ir 42 str.) 3. Tarpparlamentinių ryšių grupės (LRS Statuto 81 str.)
Kaip matome, „draugystės grupių“ veiklos mūsų Seimo Statutas apskritai nereglamentuoja, todėl ne visai suprantama, kokiu pagrindu šios grupės narių sąrašas yra, kaip aš jau minėjau, patalpintas LR Seimo tinklalapyje.
Antroje straipsnio pastraipoje A.Kašėta nusistebi, kad „dar gerokai prieš oficialų Grupės įsteigimą Azerbaidžanas įteikė notą Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, kad tai gali neigiamai atsiliepti dvišaliams santykiams“.
Tokių būdų skaitytojams leidžiama suprasti, kad klastingas Azerbaidžanas turi Lietuvos Seime kažkokį „kurmį“, kuris nutekino jam (klastingam Azerbaidžanui) informaciją apie kilnius kelių draugauti susiruošusių parlamentarų ketinimus. Visgi panašu, kad klastingam Azerbaidžanui neidentifikuoto Seimo „kurmio“ paslaugų neprireikė, nes apie minėtos Grupės įsteigimą dar vasario 26 dieną viešai pranešė kita istorikė ir politikė Dalia Kuodytė (tik neinformavo apie tai A.Kašėtos?) Ką gi, kaip sakoma, skaitykite laikraščius. O Azerbaidžano URM‘o reakcija buvo visiškai natūrali – ir Lietuvos užsienio reikalų ministerija reaguotų ne kitaip, jei, pavyzdžiui, Azerbaidžano parlamente būtų įsteigta kokia nors „Draugystės su Nepriklausoma Vilnija parlamentinė grupė“.
Toje pačioje (antroje) straipsnio pastraipoje A.Kašėta stebisi dar kartą – šįsyk dėl to, kad, skirtingai nuo „klastingo“ Azerbaidžano, šimteriopai skaitlingesnė Kinija neprotestavo, kai mūsų Seime buvo įsteigta kita - Tarpparlamentinių ryšių Tibeto rėmimo grupė (tiesą kalbant, irgi keistokas pavadinimas), kuriai jis taip pat priklauso. Taip ir rašo: „panašaus turinio notų iš Kinijos Liaudies Respublikos diplomatų anuomet nesulaukėme...“
Nežinau, kaip kitiems, bet man panašu, kad tokiu būdu A.Kašėta netiesiogiai paragino kontinentinės Kinijos užsienio reikalų ministeriją įteikti atitinkamą notą Pekine reziduojančiam Lietuvos ambasadoriui. Tada istorikas ir politikas galės parašyti dar vieną panašaus lygio straipsnį, pavyzdžiui – „Judėjimų už laisvę Lietuvoje ir Tibete paralelės“. Kodėl gi ne?
Visgi manau, kad Lietuva nesulauks notos iš Pekino, ir štai kodėl. Reikalas tame, kad net Centrinė Tibeto administracija (taip oficialiai vadinasi Tibeto vyriausybė tremtyje) nekelia būsimos Tibeto valstybinės nepriklausomybės kaip būtino susitaikymo su Kinija sąlygos – ją visiškai tenkintų ir aukštesnis Tibeto autonomijos Kinijos sudėtyje laipsnis, ir Pekinas apie tai puikiai žino (tikiuosi, kad mūsų parlamentarai, dalyvaujantys minėtos grupės veikloje – taip pat). Ketvirtoje straipsnio pastraipoje istorikas ir politikas kažkodėl cituoja žinomo disidento Sergejaus Kovaliovo žodžius: „Nėra didesnio melo ir veidmainystės šiame pasaulyje, kaip realpolitik“.
Rašau „kažkodėl“, nes geriau jau A.Kašėta šių žodžių necituotų (jei jis iš tikrųjų nori paremti armėnų ekspansionistų ketinimus). Juk kiekvienas, bent paviršutiniškai susipažinęs su Karabacho konflikto priežastimis ir pasekmėmis, iškart pasakys, kad būtent Draugystės su Kalnų Karabachu grupės nariai yra „realpolitik“ šalininkai, nes kaip tik jie siekia įteisinti prieš dvidešimt metų įvykdytą Azerbaidžano teritorijos ženklios dalies okupaciją ir aneksiją, dėl kurių gimtuosius namus buvo priversti palikti net 660 tūkstančiai (iš buvusių 800 tūkstančių) vietos gyventojų.
Šešta ir septinta A.Kašėtos opuso pastraipos skirtos bandymui įrodyti, kad mūsų laisvės siekis (Lietuvos Sąjūdžio įkūrimas) ir „Didžiosios Armėnijos“ idėjos pasekėjų teritorinė ekspansija (kukliai pavadinta „judėjimu už Kalnų Karabacho sugražinimą“) yra tapatūs dalykai. Pasak istoriko ir politiko, „Armėnų tautos kelio į nepriklausomybę atstatymo pradžią galima sieti su prasidėjusiu judėjimu už Kalnų Karabacho grąžinimą“. Šiaip tas „armėnų tautos kelias į nepriklausomybę atstatymą “ pradedamas tiesti jau ne pirmą kartą, ir kažkodėl vis per svetimas žemes. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje „nepriklausomą Armėniją“ buvo bandoma įkurti (su carinės Rusijos kariuomenės „internacionaline“ pagalba) rytinėse Turkijos provincijose, kuriose armėnai sudarė vos penktadalį visų gyventojų. Kiti keturi penktadaliai turėjo ne šiaip sau pripažinti būsimą armėnų hegemoniją – jie turėjo kažkur išnykti, ir nesvarbu kaip. Dėl tokio „judėjimo už Rytų Turkijos grąžinimą“ tuomet žuvo du milijonai nekaltų žmonių, du trečdalius kurių sudarė turkai, o vieną trečdalį – patys armėnai. Žinoma, musulmonų turkų skausmas niekam nėra įdomus, todėl to meto baisybės liko žinomos tik kaip „armėnų genocidas“...
Beje, neseniai buvusio Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Ronald‘o Reagan‘o patarėjas Bruce‘as Fein‘as papasakojo, kad Baltieji Rūmai buvo atlikę tyrimą dėl 1915 metų įvykių Osmanų imperijoje ir priėjo išvados, kad visos kalbos apie vadinamąjį „armėnų genocidą“ (bent jau taip, kaip tai buvo pateikiama armėnų ir jų gynėjų pusės) neturi jokio pagrindo ir yra tik armėnų istorikų vaizduotės vaisius. Jo nuomone, „armėnai dar privalės atsiprašyti pasaulio ir ypač turkų dėl istorinio melo“. Gavus per nagus Turkijoje, kitą „kelią į nepriklausomybės atstatymą“ buvo nutarta tiesti jau Pietų Kaukaze - per gruzinų (Džavachetijoje) ir azerbaidžaniečių (buvusiuose Giandžos, Karabacho, Irevano ir Nachičevanės chanatuose) žemes. Juk net dabartinės Armėnijos Respublikos teritorijoje iki jos prijungimo prie Rusijos imperijos ir vadinamosios „Armėnų srities“ (nuo 1840 m. – Erivanės gubernija) įsteigimo 1828 metais daugumą gyventojų sudarė azerbaidžaniečiai arba, kaip juos tada vadino caro valdžia, „Užkaukazės totoriai“ (bet šiuolaikinė Azerbaidžano valstybė nekelia dėl to teritorinių pretenzijų Armėnijai). O Kalnų Karabacho Maragašeno (tuo metu - Leninavano) gyvenvietėje 1978 metais buvo pastatytas monumentas, skirtas pirmų dviejų šimtų armėnų šeimų persikėlimo iš Persijos į Karabachą 150 – mečiui... Kokiu dar reikia komentarų?
Maža to, net Armėnijos Respublikos nepriklausomybė buvo paskelbta 1918 metų gegužės 28 dieną tarsi nenorom, nes prieš tai neilgai egzistavusios Užkaukazės Demokratinės Federacinės Respublikos (UDFR) parlamente nesutapo gruzinų ir azerbaidžaniečių (nepriklausomybės siekiančių) bei armėnų (autonomija Rusijos sudėtyje besitenkinančių) frakcijų nuomonės. Nepavykus išsaugoti bendros įvairiatautės Užkaikazės valstybės, Gruzija ir Azerbaidžanas paskelbė apie savo nepriklausomybę; tuomet turėjo apsispręsti ir tiesioginio teritorinio ryšio su Rusija netekusi Armėnija.
Įdomi yra ir A.Kašėtos tezė apie „Kalnų Karabacho grąžinimą“, nes Pirmoji Armėnijos Respublika nustojo egzistavusi dar 1920 metais, o vadinamoji Kalnų Karabacho autonominė sritis Azerbaidžano SSR sudėtyje buvo įsteigta bolševikinių okupantų tik 1923 - aisiais. Iki tol istorijos puslapiuose šimtmečiais figūravo ne „Kalnų“ ir ne „Lygumų“, o tiesiog Karabachas, kurio pavadinimas azerbaidžaniečių kalba reiškia „Juodasis sodas“. Tai kaip galima „grąžinti“ (greičiausiai A.Kašėta norėjo pasakyti „susigrąžinti“) tai, kas tau niekad nepriklausė?
Galima tik stebėtis, tačiau tuo pačiu vardu – Ղարաբաղ (Gharabagh) – šį kraštą vadino ir vadina taip pat patys armėnai. O dirbtinai prikeltas beveik dviejų tūkstančių metų senumo pavadinimas „Arcach“, reiškęs, švelniai tariant, ne visai tą pačią teritoriją, atsirado tik prasidėjus garbaus istoriko ir politiko minimam „judėjimui už Kalnų Karabacho grąžinimą“, t.y. vos prieš 25 metus.
Kaip sakoma, „širdžiai neįsakysi“.
Aštuntoje pastraipoje A.Kašėta pareiškia, „kad Arcachas yra istorinė armėnų žemė ir kad absoliuti dauguma dalis šio krašto gyventojų dalis – armėnai“ („dauguma dalis“ – ypač žavus lietuvių kalbos žodžių derinys – I.M.)
Šioje vietoje man labiausiai patiko šio istoriko ir politiko panaudotas „mokslinis“ terminas „istorinė žemė“. Kažin ar yra planetoje nors vienas žemės lopinėlis, kurį savo „istorine žeme“ laiko mažiau negu dviejų, trijų ir daugiau tautų ultrapatriotai. Juk per šimtus ir tūkstančius metų daug kartų keitėsi bet kurios teritorijos gyventojų kalba, tikėjimas, kultūra, jų etninė ir valstybinė priklausomybė. Tai – puiki terpė archeologų, antropologų, kalbininkų ir istorikų tyrinėjimams, tačiau bet kokie bandymai šių tyrinėjimų pagrindu „išlyginti“ ar dar kaip kitaip „pagerinti“ dabar egzistuojančias valstybines sienas reiškia tik vieną – naujus karus ir juos lydinčius etninius valymus.
Dar vienas panašus A.Kašėtos straipsnyje panaudotas ir irgi į neviltį varantis žodžių derinys yra „istorinis teisingumas“. Kas tas yr, gerbiamas Seimo nary? Skirtingų tautų radikalai labai nevienodai supranta tą „teisingumą“, vertindami kaip įvairiausius istorinius įvykius, taip ir tų įvykių pasekoje įvykusius sienų „perstumdymus“. Todėl vienintelė alternatyva šiai beprotybei - tai besąlygiškas dabar egzistuojančių valstybių suvereniteto ir jų tarptautiškai pripažįstamų sienų respektavimas.
Tas pats ir dėl teiginio, jog „absoliuti dauguma šio krašto gyventojų – armėnai“. Galėčiau pradėti nuo to, kad dabartinės „Kalnų Karabacho Respublikos“ (KKR) sienos visiškai nesutampa su sovietinių okupantų išgalvotos „Kalnų Karabacho autonominės srities“ (KKAS) sienomis, o jos teritorija – beveik trys kartus didesnė už minėtos „autonominės srities“ teritoriją. Dar svarbiau yra tai, kad KKR teritorijoje iki karo veiksmų pradžios gyveno maždaug 800 tūkstančių žmonių (iš kurių tik 17,5 procento sudarė armėnai), o dabar – vos 140 tūkstančių (vien tik armėnai). Tai apie kurį „kraštą“ kalba A.Kašėta – apie KKAS arba apie KKR?
Bet net tuo atveju, jei visi okupuotų Azerbaidžano teritorijų gyventojai, gyvenę ten iki karo veiksmų pradžios, būtų armėnų tautybės, tai nieko nekeičia. Juk praktiškai kiekvienoje pasaulio šalyje yra didesni arba mažesni plotai, gyvenami tautinių mažumų (tame tarpe – priklausančių tautoms, kurios vyrauja skaičiumi kaimyninėse valstybėse), bet tai jokiu būdu nereiškia, kad tos kaimyninės valstybės dėl to įgyja kokių nors teisių į minėtų mažumų gyvenamų teritorijų „susigrąžinimą“. Nebent garbusis istorikas ir politikas tuo pačiu ketina pateisinti 1938 metais nacių Vokietijos įvykdytą Sudetų krašto „grąžinimą“ ir padrąsinti panašiems „žygiams“ tuos, kurie abejoja Vilnijos priklausimu Lietuvos valstybei.
Devintąja pastraipa A.Kašėta informuoja malonųjį skaitytoją, kad „1988 m. vasario 20 d. Kalnų Karabacho autonominės srities liaudies taryba kreipėsi į Armėnijos, Azerbaidžano ir Sovietų Sąjungos aukščiausiąsias tarybas su prašymu prijungti Kalnų Karabachą prie Armėnijos“. Ir vėl A.Kašėta „nekaltai“ gudrauja, nes juk nebuvo jokios „liaudies (t.y tautinės) tarybos“, buvo tik sovietinis parlamentarizmo surogatas – „liaudies deputatų taryba“. Nebuvo jokios „Armėnijos“, nes tuo metu egzistavo tik Sovietų imperijos administracinis teritorinis vienetas - „Armenijos SSR“. Maskva steigė ir likvidavo tas „SSR“ (t.y. sąjungines respublikas) pagal savo nuožiūrą. Pavyzdžiui, 1924 metais ji įsteigė Uzbekijos ir Turkmenijos, 1929 – Tadžikijos, 1936 – Kazachijos ir Kirgizijos, 1940 – Karelosuomijos SSR, o štai 1956 metais tą pačią Karelosuomijos SSR panaikino. 1922 ji sujungė Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano SSR į Užkaukazės SFSR, o 1936 metais – šią „SFSR“ išformavo. Dar paprasčiau buvo steigiamos ir naikinamos vadinamosios autonominės respublikos ir visokios nykštukinės (tipo Kalnų Karabacho) autonominės sritys. Dėl suprantamų priežasčių šie dirbtiniai dariniai niekad nebuvo ir negalėjo būti tarptautinės teisės subjektais, kurie galėtų pretenduoti į A.Kašėtos minimą tautų apsisprendimo teisę.
Todėl suprantama, kad jokia „SSR“, „ASSR“ ar „autonominė sritis“ be Kremliaus leidimo (dar tiksliau – be jo paliepimo) negalėjo savavališkai priimti kokių nors politinių sprendimų, juolab kelti teritorines pretenzijas kitiems SSRS administraciniams vienetams – centriniai partiniai organai ir KGB labai greitai padarytų galą tokioms „iniciatyvoms“. Pabandykime įsivaizduoti, kaip „mūsų“ marionetinė LSSR aukščiausioji taryba 1988 metų pradžioje pareiškia apie Gardino (arba Karaliaučiaus – Kaliningrado) srities prijungimą prie Lietuvos SSR. Niekas nesigauna? Man taip pat. Bet istorikas ir politikas A.Kašėta kažkodėl tiki, kad kur nors Birobidžane arba Gorno – Altaiske (atsiprašau – Stepanakerte) galėjo būti kitaip.
Nenorėdamas būti apkaltintas vien tik teoriniais išvedžiojimais, pabandysiu atsigręžti į kurių nekurių mus dominančių įvykių amžininkų (juolab stovėjusių prie dirbtinai kurstomo separatizmo lopšio) atsiminimus. Pavyzdžiui, buvęs SSKP CK organizacinio – partinio skyriaus vedėjo pavaduotojas Grigorijus Charčenka neseniai yra pripažinęs, kad po 1988 metų vasario 20 dienos Kalnų Karabacho autonominės srities liaudies deputatų tarybos „sprendimo“ prisijungti prie Armėnijos SSR, Maskvos nurodymu tikrai buvo pakeistas šios srities partinio komiteto pirmasis sekretorius. Bet atkreipkime dėmesį – kas ir kuo buvo pakeistas. O buvo taip - nepakankamai radikalų ir „Centro“ siunčiamų signalų laiku nesupratusį Borisą Kevorkovą pakeitė atviras šovinistas ir turkofobas Genrichas Pogosianas.
Anot G.Charčenkos, šalia oficialių sovietinių struktūrų autonominėje srityje tada atvirai veikė armėniško ekspansionizmo idėjas propaguojantis „Krunko“ komitetas, vadovaujamas Stepanakerto statybinių medžiagų kombinato direktoriaus Arkadijaus Manučiarovo. Srities įmonės nedirbo, nes prie jų durų stovėjo cechų viršininkai, kurie neleido darbininkų į jų darbo vietas ir vertė juos „streikuoti“ dėl KKAS prijungimo prie Armėnijos SSR. Maža to – žmonėms buvo mokami pinigai už tai, kad jie „streikuoja“; jie buvo nemokamai aprūpinami karštu maistu ir transportu. Nežinau, kaip kam, bet man tai labai primena analogiškus „streikus“, kuriuos sąjunginio pavaldumo rusakalbėse Vilniaus įmonėse organizavo burokevičininkai ir „jedinstvininkai“. Tik šūkiai buvo šiek tiek kitokie – „LSSR turi likti SSRS sudėtyje“ ir pan.
A.Kašėta rašo, kad „Armėnai Kalnų Karabache jautėsi diskriminuojami“. Keista, bet G.Charčenka, kurio niekaip nepavadinsi azerbaidžaniečių tautos bičiuliu, prisimena kiek kitokius tikrovėje stebėtus vaizdus. Pavyzdžiui, tai, jog saugumo sumetimais abiturientus azerbaidžaniečius iš Stepanakerto tuomet teko vežioti laikyti egzaminus į Šušos miestą, arba mitingą Stepanakerto centrinėje aikštėje, į kurį buvo atvežta sukruvintą chalatą dėvinti medicinos seselė – armėnė, tariamai sumušta azerbaidžaniečių . Paskui G.Charčenkai buvo paaiškinta, kad tai – viso labo inscenizacija žmonių ryžtui pakelti...
A.Kašėta mini, kad tuo metu „Armėnijoje miestuose įvyko taikūs šio sprendimo palaikymo mitingai“. Gal ir taikūs, ką aš žinau, tačiau to „taikingumo“ pasekoje Armėnijos SSR turėjo apleisti VISI joje gyvenę azerbaidžaniečiai – virš 200 tūkstančių žmonių. Ir dabar Armėnija lieka ar tik ne vienintelė pasaulio šalis, kurioje praktiškai neliko tautinių mažumų (apie ankstesnę Irevano chanato gyventojų tautinę sudėtį jau esu minėjęs).
Dabar dėl Sumgaito įvykių, paskatinusius armėnų tautybės gyventojus (irgi maždaug 200 tūkstančių žmonių) palikti savo butus ne tik Sumgaite, bet ir Baku bei kituose Azerbaidžano miestuose. Dabar jau ne paslaptis, kad tai buvo KGB suplanuota ir organizuota akcija, įvykdyta kriminalinių elementų rankomis, kuri buvo reikalinga tik tam, kad būtų sukurtas pretekstas susidoroti su azerbaidžanietišku Lietuvos Sąjūdžio analogu – Azerbaidžano liaudies frontu. Kita vertus, tai buvo naudinga ir armėnų ekspansionistams, kurie jau tada galvojo – kuo gi teks apgyvendinti ištuštėjusias erdves, likusias po azerbaidžaniečių išvarymo (jau įvykusio) iš Armėnijos SSR ir (dar tik planuojamo) iš Kalnų Karabacho autonominės srities. Tolesni įvykiai tik patvirtino šias prielaidas.
Galėčiau ir toliau sekti A.Kašėtos pastraipų pėdomis, tačiau man pagailo ne tiek savęs, kiek skaitytojų, juolab kad garbusis istorikas ir politikas kuo toliau, tuo dažniau kartodavo savo teiginius arba paprasčiausiai nusišnekėdavo. Na ką galima atsakyti į A.Kašėtos opuso penkioliktos pastraipos teiginį, jog azerbaidžaniečiai 1989 metais vykdė armėnų „deportacijas“? Ar taip jau sunku išsiaiškinti žodynuose, ką reiškia ši sąvoka? Juk A.Kašėta, kaip ir jo bendražygė „kovoje“ už Azerbaidžano Respublikos teritorijos išparceliavimą ir beveik milijono žmonių „teisę“ negrįžti namo Dalia Kuodytė tikrai yra profesionalūs istorikai, kurie puikia suvokia (negali nesuvokti) – ką gi jie iš tikrųjų daro. Bent jau tuo jie skiriasi nuo dar vienos kovotojos už „Didžiąją Armėniją“ Dangutės Mikutienės, kuri yra ne istorijos mokslų, o tik kažkokių paslaptingų „Tarptautinių parapsichologijos kursų“ absolventė.
Todėl palieku draugauti su agresoriaus sukurtu marionetiniu dariniu pasiryžusiems parlamentarams patiems spręsti – ką (ir kodėl) jie tokiu būdu daro ir kur tai gali galų gale nuvesti. O sau ir savo kolegoms pasilieku teisę dar sugrįžti prie šios vis dar aktualios temos ateityje. Bet kai kurias išvadas iš A.Kašėtos straipsnio ir jo komentarų galima padaryti ir dabar. Štai jos:
1. Lietuvos ir Armėnijos keliai į laisvę, kuriuos bando lyginti A.Kašėta, nebuvo tapatūs. Ir 1918 – 1920, ir 1988 – 1991 metais prioritetinis armėnų tautinio judėjimo tikslas buvo ne tiek valstybinė nepriklausomybė, kiek teritorinė ekspansija, kuri buvo vykdoma kaimyninių tautų sąskaita su tyliu Rusijos imperinių jėgų palaiminimu ir palaikymu. Pastarasis veiksnys didžiąja dalimi paaiškina, kodėl šiuolaikinė Armėnija, būdama susipriešinusi su kaimyniniais Azerbaidžanu, Gruzija ir Turkija, tuo pačiu metu išlaiko bičiuliškus santykius su putinine Rusija ir religinių fanatikų valdomu Iranu, ir tokiu būdu išlieka šių odiozinių režimų satelite.
2. Skirtingai nuo armėnų tautinių judėjimų ir organizacijų, Lietuvos Sąjūdis (vėliau – ir atsikūrusi Lietuvos Respublika) nei pačioje Lietuvoje, nei jos kaimyninėse teritorijose nevykdė ir nebandė vykdyti jokių etninius valymus primenančių veiksmų, apskritai nekėlė teritorinių pretenzijų kaimyninėms valstybėms.
3. Vadinamosios Kalnų Karabacho Respublikos įkūrimas okupuotose Azerbaidžano Respublikos teritorijose lygintinas ne su Lietuvos žmonių laisvės siekiais ir Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimu, o su atitinkamais buvusios SSRS ir dabartinės Rusijos Federacijos imperinių jėgų veiksmais, kuriais buvo skaldomas Moldovos ir Gruzijos teritorinis vientisumas ir įsteigti tokie patys (kaip Kalnų Karabachas) marionetiniai dariniai Transnistrijoje, Abchazijoje ir Pietų Osetijoje.
4. Draugystės su Kalnų Karabachu grupės LR Seime įsteigimas, kaip ir bet kurie kiti veiksmais, kuriais siekiama Azerbaidžano Respublikos teritorijos dalies okupacijos ir aneksijos įteisinimo, neartina šios įsisenėjusios problemos taikaus sprendimo, bet priešingai – dar labiau ją komplikuoja. Vienintele išeitimi iš susidariusios padėties galėtų būti besąlygiškas Armėnijos pasitraukimas iš jos okupuotų Azerbaidžano teritorijų, kaip to reikalauja, be kitko, ir Europos Parlamento 2010 metų gegužės 20 d. Rezoliucija Nr. 2216.
5. Bet kokie bandymai įteisinti okupantų sukurtų marionetinių darinių tolesnį egzistavimą Moldovos, Gruzijos ir Azerbaidžano teritorijose netiesiogiai pateisina ir destruktyvių jėgų, 1989 – 1991 siekusių (ir dabar siekiančių) atskirti nuo Lietuvos Respublikos jos Vilniaus ir Klaipėdos kraštus, veiksmus.
Imantas Melianas, Asociacijos „Lietuva – Azerbaidžanas“ prezidentas, buvęs etatinis Lietuvos Sąjūdžio konsultantas tautybių politikos klausimais
