Pritariu Kaubojaus komentarui.

tu tipine valdininkijos patrijote(kad tik amerika neuzpyktu)

Po 1991 buvo galima pasiekt daug, tiek vardan Tos, tiek vardan tų, bet... Sako laiko nedaug, bet per tą nedaug laiko, kiek išaugo pilių? Rūmų? Kiek gražių vietų tapo neprieinamonis ir aptvertomis su užrašais: ''Privati valda.Toliau – pikti šunys!'' Kiek pasikorė? Degradavo? Išsibėgiojo? Negimė? Kiek nebetiki niekuo ir nebekovos už savo[!!!]tėvynę, nes ją tapatina su valdžioj sėdinčia vilkų ruja, kuri džiugina tautą įkišusi už grotų banditą Daktarą, nors tokių, kaip anas, pačioj valdžioj - šimtai.
Kaip galima didžiuotis, sėdint valdžioj ir privedus iki tokios degradacijos, ar ja užkrėtus tautą?!!!
Laisvė-įpareigojantis žodis ir labai svarbus kiekvienai, save gerbiančiai tautai. Mums buvo pasakyta, jog nuo tų ir tų metų, tokios ir tokios dienos bus laisvė... Mes ir laukėm tos dienos: vieni - kad prisivogtų „sovietikų“ sukurto turto, kiti – kad, pasinaudodami pareigom, pralobtų, dar kiti - kad galėtų pašūkaliot, jog komunistai žmogžudžiai [nors laisvai šaliai juos išrinko vadovais], treti - kad visam laikui pabėgtų iš Tėvynės...

Aš tai nesupratau, kaime slypi tas patriotizmo "priverstinumas" - tame, kad autorė "neišdrįso" išvažiuoti kitur? Bet jeigu taip, kur čia prievarta? Argi tai nėra laisvas apsisprendimas? Žodžiu, kažkas čia neaišku, nors šiaip rašinėlis skaitosi įdomiai.

kad nesi prarastas zmogus.Truputi besiblaskanti,fantazuojanti,svajojanti asmenybe. Gal tie isdyge azuolai priris daugiau prie Tevynes,kuri,deja,mums duodama viena.Kitur bus tik salis,kurioje gyvenate... Sekmes,rasykit,bet gal daugiau aiskumo,nes jo jusu kelyje(rasinyje) dar nesimato.

GĖRIS AR BLOGIS? VERTINIMAS PRIKLAUSO MUMS.

PRADŽIOJE BUVO ŽODIS. Šis simbolinis viso pradžios teiginys KRIKŠČIONYBĖJE reiškia, kad buvo ištartas prasmingas garsas. Krikščioniškasis pasaulis primena, kad tai buvo DIEVO ŽODIS, kuris buvo TEESIE, panaudotas M.K.Čiurlionio paveikslo pavadinime. “Homo sapiens” į savo tariamus žodžius sudėjo savo išmintį, kuri buvo visų mūsų, krikščionių buvo priimta ir DEKALOGO pavidalu. Tie Dešimt Dievo Įstatymų nubrėžė aiškią ribą tarp gėrio ir blogio. Ji svarbi ir šiandieniniame Pasaulyje. Ir ne tik krikščioniškame. Daugelis Dekalogo įsakymų tinka visam Pasauliui, visai Žmonijai, išpažįstančiai bendražmogiškas sambūvio normas.

Dažnai dvasiškių palinkėjimai būna skiriami “geros valios žmonėms”. Tai gan prasminga formuluotė. Linkėti, kad blogiui sektųsi – būtų viškas nonsensas. Deja, kova tarp gėrio ir blogio tęsėsi ir tęsiasi per visą Žmonijos istoriją. Nuo seniausių laikų. Sakyčiau, nuo to simbolinio Rojaus obuolio, suvalgyto nuo uždrausto medžio nelabajam sugundžius. Gundymai, siūlant turtus, valdžią, paaukojant už tai moral, sąžinę ir dvasią, tęsėsi nuolat. Nebūdavo lengva visokiems gundymams atsispirti. Vergystė “Mamonai”, tuščios valdžios be garbės siekiams kartais nusinešdavo dešimtis ar net šimtus milijonų aukų. Blogio sukurtas laužas sudegindavo gyvenimus ir viltis daugybei žmonių.

Kiekviena religija moko suvokti atskiro žmogaus ir žmonijos prasmę Žemėje. DARYTI GERUS DARBUS. Štai, ta prasmė, nežiūrint net ir visokių religinių skirtumų. Na, o dėl tų gerų ar blogų darbų vertinimų skirstymų žmonija privalo susitarti. Bent pagal vieno ar kito išsivystymo laikotarpio supratingumą.

Kada Romos imperijos paskirtas vietininkas Pontijus Pilotas nusiplovė rankas, o paskui minia šaukė: “Barabą paleisti, Barabą”, tai tokio ar panašaus blogio atgarsiai tęsėsi visais šios eros šimtmečiais. Pirmais mūšio laukais už “Dekalogo” įtvirtinimą buvo bene Romos imperijos žiūrovų arenose. Jose beviltiškai su žvėrimis kovojo pirmieji krikščionys už savo gyvybės išsaugojimą. Vėliau siekis išlikti persikėlė į katakombas ir jis pagaliau laimėjo. Šv. Petrui pažadėta bažnyčia buvo įkurta. Iš jos dabar katalikai klausosi Popiežiaus žodžių ” Urbi et orbi”, kuris sklinda aplink visą Žemės rutulį (“Orbis terrarum”/lot).

Koks gėrio ir blogio suvokimas ir kokie kreivėziški būna šių prasmių iškraipymai mes dabar matome mūsų postsovietinėje šalyje, kuri vis dar negali atsikratyti sovietinio režimo liekanų ir suvokti TEISINGUMO būtinybę, jei jau panorome ir apsiprendėme kurti teisinę ir demokratinę valstybę.

Kas čia per nesąmonė- priverstinis patriotizmas? Ar jūs laukuose augote? Nebuvo nei tėvų, nei draugų, kurie paaiškintų ir savo elgesiu įrodytų, kas yra Tėvynė? Kas yra Lietuva? Nieko neskaitėte? Nesimokėte istorijos? Nesirgote už savo mylimas komandas? Jeigu įmanoma užaugti tokiu nukvakėliu, kuris nieko nebesuvokia- tai jau čia neina kalba apie patriotizmą; Čia jau reikia gydyti įsisenėjusį mankurtizmą...

Tu tikrai ne patriotė.Tu tik jaunas žmogutis,taip ir nesupratęs tikrųjų priežasčių,dėl kurių išvyksta tiek daug jaunimo svetur.

o ne patriote

reikia prarasti kad atrastum. Sibiro kapinaitese ant akmeninio antkapio maciau uzrasa "Lietuva tevyne mano".Ne pavarde,kilme ir taip toliau. Taip zmogus iamzino savo sirdies sauksma-paminkla visiems tremtiniams.