Menu jaunystę, kada tik pradėjusi veblenti angliškai ir žiūrėti amerikiečių paauglių gyvenimą TV ekranuose ėmiau svajoti apie tą šalį, kurioje bernai gražesni, maistas skanesnis ir šešiolikmečiai vairuoja mersedesus, kai tuo tarpu aš skaitau „Harį Poterį“ ir svajoju gauti laišką iš Hogvartso, nes juk kažkur ten, o ne čia, yra geriau. Tada man buvo apie keturiolika, tada tikrai nesuvokiau pasaulio, ekonomikos, mokesčių, popso ir visų kitų nelaimių, apie kurias kasdien rašo „Delfi“. O dingti jau norėjau. Nedingau, nors po dvylikos klasių jau tvirtai žinojau, kad Lietuvoje aukštojo mokslo sistema supuvusi, o užsienyje ne, nes man taip sakė ir nesakė kitaip. O dar pridėkite faktą, kad ten manęs laukia tas vienintelis Chose Luisas su mersedesu. Patriotizmu mana jaunystė nekvepėjo, bakalauro laikai irgi: kiekviena vasara praleista svetur ir amžinos mintys, kad ne čia namai mano. „Namai“ man yra vieta, kur gyvena tėvai, šuo, gal dar kokia jūrų kiaulytė, ir kur šaldytuve nerandi savo sūrelio, nes suvalgė brolis, o sako, kad ne, kur turi savo kambarį ir negalvoji, kad jei nesusimokėsi nuomos, tai tave išbruks iš jo, arba žiemos sezonui atėjus neiimi galvoti, kad šitie namai man nebeįperkami. Namai neskaudina, namai nenervina, namai tave saugo ir myli. O tie namai stovi ant gimtos žemės, su senais gerais kaimynais, kurie, kad ir kokie lietuviški, betgi smagu, betgi privalumas. Tada gali kalbėti apie draugus, apie mylimas gatves, apie berželį svyruonėlį ir romus kalantas. Tėviškę palikau maždaug prieš penkis metus, o ir ta tėviškė buvo tokia savotiška: persikraustymai, laikinumas, idant tėvai norėjo mane paruošti faktui, kad namai nėra vertybė: tiesiog kai taip traktuoji, darosi lengviau.
Stogas virš galvos nėra analogas namams, valstybinė kalba nėra analogas tautos kalbai, o didžiąją dalį mano feisbuko draugų sudaro užsieniečiai iš vienur ir kitur, o „CouchSurfing“ puslapyje į žinutes nepažįstamiesiems atrašau šimtu procentų dažniau nei lietuviams, dar sugebantiems man parašyti „Labuka“.
O ir visi tie pasimetėliai, kurie, pridengdami savo nuomonės neturėjimą, o gal dar kažką, deklaruoja esą jie pasaulio piliečiai. Na, pasak šios ideologijos, patriotė ir aš. Bet čia tik dėl to, kad neturime daug žinių apie kitas planetas.
Bet ne visai apie tai aš čia. Faktas tas, kad aš vis dar Lietuvoje. Kaip doras pilietis ariu savo, pykit nepykit, devynių darbo valandų dieną, studijuoju magistrą, nes bakalauro studijos manęs neišgąsdino savo puvimo dvoku, sėju ąžuolus ir neneigiu, kad ir apie vieną kitą atžalą, augančią kur nors Anykščių rajone, pagalvoju. Bet čia tik dėl to, kad pabūgau viską mesti ir pradėti pradžių pradžią užsienio kabokuose.
O taip kartais norisi apsikabinti Kunigaikštį per pečius ir rėkti drauge „AMERIKA“, bet susilaikai ir toliau lakuoji nagus: vieną geltonai, vieną raudonai, vieną žaliai.
Tai tad aš patriotė ar ne?
Eglė Ramoškaitė
