Dabar labai populiaru kalbėti apie NLP (neurolingvistinį programavimą), apie tai, kaip būti sėkmingam darbe, asmeniniame gyvenime, vienas po kito „dygsta“ vadinamieji „gyvenimo treneriai“ (life couch), už mūsų pačių pinigus neva padėsiantys geriau, kokybiškiau, prasmingiau gyventi. Kitų pažadai padėti suprasti ir surasti, tai, ko gi mums iki pilnos laimės trūksta, labai jau vilioja...
Pradėjus rašyti šia tema už akių užkliuvo vienos lietuvės, gyvenančios Londone, knygos apie sėkmę reklama ir kvietimas į seminarą. Vadinasi, harmonijos siekimas, laimė – visur ir visada aktualūs dalykai, emigrantai nori atsitraukti nuo kasdieninių darbų, pabodusių temų ir paieškoti prasmės dalykuose, į kuriuos per nuolatinį skubėjimą neturi laiko.
Prisipažinsiu, visa ši gana abstrakčių temų erdvė manęs per daug nežavi. Taip, tai įdomu (o gal iš tikro kažkas žino visus kelius į sėkmę?), tačiau aš laikausi pagarbaus atstumo nuo tokių „receptų“– kai ką paskaitinėju, šiek tiek daugiau domėjausi NLP (nes skamba labai jau įdomiai). Esu dėkinga likimui, leidusiam dirbti kartu su žmogumi, kuris turi didžiulį įvairių žinių apie savęs pažinimą, sėkmę ir laimę, bagažą, tačiau jos ne tokios abstrakčios, o konkrečios, realiai panaudojamos gyvenime. Jis ir pats sėkmingas žmogus bei verslininkas. O tai geriausias visų tiesų realumo įrodymas.
Arvydas Urbonavičius save pristato kaip stropų Gyvenimo Universiteto studentą, klientų poreikių tenkinimo specialistą. Prieš keletą metų jis buvo įkūręs pasiekimų ir lyderystės klubą, jam nesvetima ir pedagoginė veikla. P. Arvydas – ne emigrantas, tačiau šia tema turintis ką pasakyti.
-Iš Lietuvos išvykau prieš tris metus. Visą tą laiką galvoju, ar pasielgiau teisingai, vis ieškau savo pasirinkimą patvirtinančių ženklų. Turbūt nesu vienintelė tokia, juk finansinės gerovės ieškojimas yra viena, o vidinė harmonija – visai kas kita... Ne retai emigrantai kaltinami kantrybės, patriotizmo stoka, vien tik materialinių gėrybių troškimu. Kokia Jūsų, p. Arvydai, nuomonė?
-Mano požiūris ir vertybė – žmogus turi būti laisvas, pilnavertis ir laimingas. Antras momentas – laisvė yra ir atsakomybė už savo veiksmus kitų atžvilgiu. Laisvė reiškia galimybę rinktis, o tai dažnai yra gana sunkus išbandymas.
Dabar vaikai (dažniausiai) išeina iš tėvų lizdo savojo gyvenimo kurti. Galima vertinti, kad iš jo emigruoja. Kiek toli emigruoja? Anksčiau emigracija vykdavo į gretimą kaimą ar miestą, gerėjant susisiekimui ir nykstant riboms tarp regionų ar valstybių, nukeliaujama vis toliau savosios laimės ieškoti. Vieni sutinka antrą pusę, kiti nori užsidirbti, treti – mokytis, save realizuoti... Motyvų yra visokių.
Kaip nustatyti ribą, kuri emigracija „gera“, o kuri jau ne? Man regis, kad pats bandymas taip vertinti yra mąstymo klišė, kurią primeta aplinkiniai. Argi jiems rūpi kito žmogaus laimė? Kiekvieno pirštai yra lenkti į save, tad nejučia kalba pasiliekančiųjų egoizmas. Štai mano vaikai baigė universitetą ir gyvena Vilniuje. Pasikalbame telefonu, susitinkame „gyvai“ kas keletą mėnesių. Aš pats savo tėvus aplankau kartą per mėnesį. Bet gal svarbu ne kas kiek laiko, o koks santykių turinys, koks ryšys mane sieja su artimais žmonėmis. Laikau, kad teisingas emigracijos kelias yra toks, kuris yra tavo laimės kelias. Tavo vaikų laimės kelias.
-P. Arvydai, kaip Jūs galvojate, ar iš tiesų mes atsiduriame ten, kur ir turėtume būti, neva toks likimo ar Dievo planas? Ar viską lemia tik atsitiktinumai?
-Kiekvienas esame unikali asmenybė ir kartu turime bendrų kitiems žmonėms dalykų. „Likimo planą“ rašo mūsų individualumas ir poreikiai, taip pat ir žmonės, kurie yra šalia mūsų, užgyventa patirtis. Tai yra priežastys, kurios turi įtaką (ne)pasirinkimams. Galima ir sąmoningai laužyti vidinius stereotipus, keisti savo nuostatas, tačiau tam prireikia kitų pagalbos, pastangų ir laiko. Ir tam tikro „veidrodžio“, kuriame pamatytum, išgirstum, pajustum save iš šalies.
-Jus sutiktumėte su mintimi, kad emigracija – tai irgi sėkmes ieškojimas? Koks būtent čia svarbiausias žingsnis į sėkmę?
-Radikalūs sprendimai išvažiuoti svetur gali būti laikomi bandymu išeiti iš (ne)komforto zonos ir ryžtingai pereiti nemalonius pokyčius į geresnį gyvenimą, geresnio komforto zoną. Emigraciją laikau sėkmės paieškomis arba esamų problemų sprendimo keliu. Galvoju, jog labai svarbu suvokti, kad nuo savęs nepabėgsi. Apskritai, kad problemos ateina ne tiek iš aplinkinio pasaulio, bet daugiau iš vidaus. Pradėkime nuo to, jog žmonės skirtingai vertina tą pačią situaciją, veiksmą ar įvykį. Vieniems gyvenimo krizė yra galimybė (ir proga) keistis, išmokti naujų dalykų, kitiems yra tragedija, dėl kurios kalti aplinkiniai ir valdžia. Nuostatos yra labai galingas dalykas. Tačiau jų galią galima suvokti tik turint minėtą „veidrodį“ ir įdedant savęs pažinimo, analizavimo pastangų. Tai plati ir įdomi tema, vertėtų ja domėtis savarankiškai, kad būtų iš to naudos. Žmogui tik atrodo, kad jis save pažįsta.
-Kokias savybes mes turėtume išsiugdyti savyje, kad būtume tikrai sėkmingi ir laimingi?
-Pagrindiniu keliu į sėkmę ir laimę laikau žmogaus savivertę. Ne puikavimąsi prieš kitus, aroganciją, o pagarbą ir meilę sau. Kalbu ne apie egoizmą, o suvokimą, kad esi (unikalus) Dievo kūrinys, nors ir apdovanotas tuo pačiu kaip ir kiti žmonės: gyvybe, talentais, gebėjimais ir galimybėmis augti (visomis prasmėmis).
Kiekvienam dribtelėta skirtingų talentų ir sėkmė labai priklauso nuo to, ar žmogus ieškos galimybių talentams atsiskleisti, tobulės, mokysis iš klaidų. O gal gebėjimai tyliai lauks savo valandos susigūžę kamputyje, kol pyktis, pavydas bujos ir žmogus kaltins aplinką arba menkins save? A.Urbonavičius
-Dabar labai populiarios knygos, seminariai, įvairūs užsiėmimai su vadinamaisiais gyvenimo treneriais apie sėkmę ir laimę. Kaip atsirinkti?
-Rinkčiausi tokias knygas, ir trenerius, kurie padeda pažinti save ir žmogiškąją prigimtį, kurie veda į ramybę viduje ir savosios vertės, potencialo suvokimą. Taiką su savimi. Tai yra didelis dalykas – kai žmogus pamilsta save, tada jis gali nuoširdžiai mylėti ir kitus. Gerbi save – gerbi ir kitus. Negali duoti kitam to, ko pats neturi.
-Kokie Jums buvo 2012 metai, ko išmokė? Ir ko palinketumėte lietuviai.co.uk skaitytojams?
-Vėl pasitvirtino mintis, kad gyvenimas yra nuolatinis pokytis. Visi senstame, o ir pasaulis nuolat keičiasi – vis pakiša naujų progų, galimybių, patirčių, idėjų. Ir „veidrodyje“ ką nors naujo parodo. Jeigu esu nusiteikęs tuo domėtis, analizuoti ir pasinaudoti, bus vienoks rezultatas, jeigu ne – kitoks. Kaip matote, nuostatų dalykas.
Linkiu skaitytojams įprasti priimti save tokius, kokie jie yra (esate tokie, nes tam yra priežastys). Ir nukreipti mintis į tai, ką ir kaip galėtumėte nuveikti, kad būtumėte laimingesni. Įdomių patirčių ir pokyčių!
