Birželio 19 d. Filharmonijos scenoje susitiks baritonas Vytautas Juozapaitis, pianistas Petras Geniušas ir kompozitorius Linas Rimša.
Trys aktyvūs rimtosios muzikos profesionalai, muzikinių nuotykių nevengiantys menininkai – azartiškas pianistas Petras Geniušas, charizmatiškas baritonas Vytautas Juozapaitis ir įvairialypiams kūrybos hibridams neabejingas kompozitorius Linas Rimša – susitiks Vilniaus festivalio scenoje. Birželio 19 d. 19 val. Filharmonijoje skambės jų parengta prieštaringa ir dualistinė programa: nuo naratyvios klasikos iki postmodernistinio tarpdisciplininio nuotykio.
Pirmoje dalyje nacionalinės premijos laureatai panirs į Krzysztofo Pendereckio, Gustavo Mahlerio ir Maurice’o Ravelio apmastymus, o antroje dalyje išgirsime L. Rimšos premjerą, sukurtą Vilniaus festivalio užsakymu. Šis kompozitorius jau senai pagarsėjo gaiviais, dogmas laužančiais ir kontraversiškus stilius bei žanrus kryžminančiais projektais, kaip antai „Opera in da House“, „World Music Show“, „Sutartinės Party“, „Die Welt ist Traum(a)“, tad tikėtina, kad ir šį kartą patirsime postmodernistinės skirtingų muzikos stilių amalgamos efektą. Be to, pats kompozitorius ne kartą įvardijo savo kūrybos credo: „Muzika dažniausiai yra nuotykis“. Galbūt todėl, tokios įvairiapusės ir jo veiklos strategijos: nuo dainų Eurovizijai, vaikų TV šou ar acid džiazo iki akademinės simfoninės muzikos, nuo muzikos prodiusavimo, audiovizualinių projektų iki džiazo vadovėlių rengimo.
Vilniaus festivalyje L. Rimšą pažinsime kaip klasikų kūrinius naujai įgarsinantį kompozitorių. Savo koncertiniame paveiksle „Intymumas“ jis transformuos ir komentuos abiejų solistų mėgstamų autorių kompozicijas, lydydamas jas su jaunatviškais muzikos stiliais. O potapybinėje ir tarpdisciplininėje terpėje kuriantys videomenininkai Džiugas Katinas bei Rimas Sakalauskas pristatys vizualinę „Intymumo“ interpretaciją.
Ne mažiau nuotykingi Petras Geniušas bei Vytautas Juozapaitis irgi nesitenkina klasikinių akademinių atlikėjų amplua. Pirmąjį neretai galima išvysti ant scenos akompanuojant dramos spektakliams, baletui ar net kabaretui, dalyvaujantį džiazo ir įvairius muzikos stilius derinančiuose projektuose. Antrasis, neapsiribodamas operos teatru, aktyviai dalyvauja populiariuose muzikos renginiuose, TV šou ar šiuolaikinių lietuvių kompozitorių modernių kūrinių premjerose.
Beje, Vilniaus festivalio koncertui atlikėjų pasirinkta pirmosios koncerto dalies klasikinės muzikos kompozicija irgi nestokoja nuotykio atributų. Antai M. Ravelis „Tris Don Kichoto dainas Dulsinėjai“ pradėjo kurti 1932 m., gavęs garsaus austrų kino režisieriaus Georgo Wilhelmo Pabsto užsakymą. Režisierius tuo metu kūrė meninį filmą, pagal Miguelio de Cervanteso romaną „Don Kichotas“, o pagrindinio herojaus vaidmeniui atlikti buvo pasikvietęs legendinį rusų bosą Fiodorą Šaliapiną. Nors kompozitorius užsakymo laiku neįvykdė, tačiau po metų vis tiek pabaigė šį dainų ciklą. O štai G. Mahleris savo „Keliaujančio pameistrio dainas“ sukūrė po dramatiško meilės nuotykio su sopranu Johanna Richter. Čia gausu Franzo Schuberto „Gražiosios malūnininkės“ ir „Žiemos kelionės“ atšvaitų bei aliuzijų. Adekvačiai Schuberto klajūnui, Mahlerio keliautojas pakliūna į panašias situacijas, o aistringa meilė be atsako tampa pagrindine siužetine ciklo ašimi.
K. Pendereckio „Dainų apie netvarumą“ idėja gimė kompozitoriaus sodyboje Luslavicoje, prie Dunajeco upės, jam besodinant keliasšimtąjį sodinuką. Idėja formavosi ilgai, apie dešimt metų. Ji brendo kartu su kiekviena medžio rieve, įgavo šviežių impulsų sulig kiekvienu nauju augalu, ją veikė ir kitos inspiracijos, kaip antai dendrologijos veikalų studijos, poezijos skaitymai ir pan. Šiame cikle autorius orientuojasi į gamtos destrukcijos problematiką ir industrinės civilizacijos įsigalėjimą, niekinantį bei gožiantį prigimtinę natūrą.
Asta Pakarklytė
