„Šiandien teatre svarbiau ne nuoširdumas, o įpakuotas, sukonstruotas, beskausmis, logiškas sakinys“. Pokalbyje su Nacionalinio dramos teatro aktoriumi ir režisieriumi Valentinu Masalskiu – apie naujausią jo spektaklį, teatrą ir mūsų laiką.
V. Masalskio spektakliai sudaro Nacionalinio dramos teatro repertuaro pagrindą, kaskart sutraukia pilnas žiūrovų sales ir yra tikra atgaiva pavargusiam nuo pigaus linksminimo teatro mėgėjui.
Spalį V. Masalskis savo gerbėjus pakvietė į dar vieną premjerą. Mažojoje salėje pastatyta kanadiečių dramaturgės Marie Farce Marsot pjesė „Antroji linija“. Spektaklis pavadintas „Laukim skambučio“.
Remdamasi savo išgyvenimais dramaturgė kūrė pjesę kaip juokingą ironišką pasakojimą apie šeimą, o režisierius spektaklyje dėlioja gilesnius ir svarbesnius akcentus.
Kalbėdamas apie savo spektaklius, neretai užsimenate apie tarnystę temai, idėjai, buriate bendraminčius. Ilgainiui Jums pjeses, temas pradėjo siūlyti ir patys aktoriai. Kiek žinau, šis spektaklis prasidėjo būtent nuo Jolantos Dapkūnaitės pasiūlymo. Ką galvojate apie menininkų būrimąsi aplink Jus?
Čia turbūt ne apie mane buriasi. Tiesiog būname labai laimingi, kai esame laukiami, kai mumis tiki. Pavyzdžiui, jei ne J. Dapkūnaitė ir Eglė Gabrėnaitė, tai gal ir nebūčiau išdrįsęs. Na, Jolantą gal ir būčiau išdrįsęs pasikviesti, tačiau E. Gabrėnaitės tikriausiai ne, nes nežinojau, kaip ji vertina mane, mano spektaklius, ar ji tiki manimi.
Man atrodo, kad teatras nėra vienas žmogus ar autokratija, kuri buvo labai populiari sovietmečiu.
Beje, dabar ji pasiekė kulminaciją – režisierius stato spektaklius visai nekreipdamas dėmesio į aktorius. Jam aktorius tapo kaip medžiaga, kaip baldas. Žmogus virsta ženklu, dingsta profesijos esmė.
Dabar teatre pamirštame publiką. Prieš šį pokalbį galvojau: kodėl sovietmečiu žmonės ėjo į teatrą? Jie ėjo pabendrauti su režisieriumi, aktoriais, kurie norėjo pasakyti kažką svarbaus – pavyzdžiui, pareikšti protestą prieš tuometinę valdžią. Scenoje būdavo siūloma pokalbio tema, kuria teatras kalbėdavo su žiūrovais. Salėje visada atsirasdavo bendraminčių, kurie būrėsi.
O kai tapome nepriklausomi, pradėjome užsiiminėti savireklama. Režisieriai pradėjo daryti pinigus, teatre tapo svarbiausia kūrėjo įvaizdis, jo vardas.
Bet gal apskritai pasikeitė situacija mūsų kultūroje?
Taip, vertybės pasikeitė. Piniginės vertybės užkariavo mūsų sąmonę. Čia yra tiesa.
O išgyvenimo momentas? Laisvosios rinkos suklestėjimas kultūroje?
Išgyvenimo momentas svarbus. Bet, man atrodo, paprasčiausiai norėjome susireikšminti, pasileidome į užsienį siekdami jį užkariauti.
Norėjome, kad pripažintų mane – konkretų žmogų, bet ne teatrą. Man atrodo, kad teatras prarado bendrumo, šeimos, trupės būvį. Trupės tiesiog nebėra. Todėl nebereikalingas ir žiūrovas.
Labai įdomus efektas – nebemokame scenoje papasakoti istorijos. Mes teatre labai susirūpinome išmonėmis, efektais, paprasčiausiai užmiršome istorijos pasakojimą.
Pakalbėkime apie naujausią spektaklį „Laukim skambučio“. Šis darbas labai išsiskiria iš pastarųjų metų Jūsų režisuotų spektaklių konteksto.
Ėmėtės pjesės, kurią galėtume pavadinti beveik buitine komedija (bent jau pagal tekstą), tačiau imponuoja puiki režisūra, puikiai išspręstos personažų vietos scenoje, jų reagavimas, jų bendravimas su publika... Pjesę Jums pasiūlė aktorės, bet kuo ji sudomino režisierių?
Tai medžiaga, su kuria gali dirbti. O teatro uždavinys – apkrėsti jus, publiką.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tema labai sena ir paprasta – susvetimėjimas, vienas kito niekinimas, nutolimas ir t. t. Tačiau pajutau, kad tuose banaliuose tekstuose, kuriuose kapstosi autorės vaizduojama šeimos ląstelė, slypi tam tikri jausmų gyliai.
Supratau, kad šia medžiaga galiu sujaudinti žiūrovus.
Minėjote, kad teko labai patrumpinti pjesę...
Išmečiau kai kurias pasikartojančias ar visai banalias vietas. Tiesa, pasakojimas man šiek tiek priminė Adamsų šeimynėlę: juokinama dėl juokinimo. Tai yra koketavimas su publika.
Betgi dabar labai populiaru juokinti žiūrovą.
Mano uždavinys yra juos įtikinti. Pamiršome, kad žiūrovai tiki.
Pavyzdžiui, „Fojerbache“ yra viena paukščiukų scena. Ją repetuojant aktorius Šarūnas Puidokas manęs paklausė, kaip ją suvaidinti, ką ir kaip daryti su šviesomis.
Vėliau atvažiavo vienas žmogus iš Ispanijos, pasižiūrėjo, ir pasakė, kad aš myliu paukščius, ir todėl jie atskrido...
Tada įtempiau ausį... Galvoju – palauk, kaip tai atskrido?!
Vadinasi, jis patikėjo. Jam nesvarbu, kaip tai padaryta: ar šviesa, ar kitaip. Žiūrovui reikia įtikėti, ir tada jis išgyvena.
Valentinai, ar žinote, kokių klausimų buvo užduota susitikime su dramaturge M. F. Marsot po spektaklio premjeros? Daugiausia žmonės klausinėjo apie finalą. Viena žiūrovė prisipažino tikėjusi, jog duktė savo motiną užmuš arba nusižudys pati. Iš esmės situacija nepasikeitė: tęsėsi pilkas ir beviltiškas šeimos gyvenimas...
Kodėl toks finalas? Į šį klausimą dramaturgė atsakė vienu sakiniu: „Man atrodo, toks finalas yra dar baisesnis“. Ar Jūs sugalvojote spektaklio pabaigą, ar taip buvo parašyta pjesėje?
Finale dramaturgė buvo prirašiusi labai ilgų monologų, kurie man pasirodė kaip buitiniai plepėjimai, kurie nieko daugiau nebegali pasakyti. Taigi juos visus išmečiau ir padariau konflikto kvintesenciją.
Reikia nepamiršti, kad pjesės autorei didelę įtaką turėjo absurdo dramaturgija, banalioji komedija, mistika... Ji apskritai parašė pirmą savo gyvenime pjesę, kuri man primena žmogaus dienoraštį.
Šiuo spektakliu norėjau pasakyti, kad patys užkoduojame savo vaikus. Pavyzdžiui, vienoje situacijoje dukra nori pasikalbėti su motina, tačiau nežino, kaip į ją prabilti. Šia scena aš noriu žiūrovui užduoti paprastą klausimą – o kaip ji gali tai padaryti? Ar ji turi kokį aparatą, kuris jai padėtų?
Jeigu žmogus visą gyvenimą klausosi vien elektroninio ritmo – pumpa, pumpa, pumpa – išgirdęs Mocartą, jis tiesiog sutrinka. Žinoma, jis jaučia, kad tai yra gražu. Bet kaip išreikšti grožį žodžiais?
Taip ir scenoje – mergaitė pakelia telefono ragelį, nori prabilti, bet nežino, ką kalbėti. Ji jaučia, kad kažkas negerai, bet negali to pasakyti.
Gyvenime daugiau jaučiame, nei pasakome garsiai.
Žinote, kas man buvo labai įdomu statant šią pjesę? Pajutau, jog šitie dažnai mus supantys agresyvūs žmonės – kovojantys buitiniuose konfliktuose, pykstantys dėl smulkmenų, visą laiką dirglūs, nervingi, – būtent tokiu būdu kelia amžiną klausimą, kodėl gyvena. Jie nemoka kitaip.
Jie klausia per riksmą, per agresiją, per beviltiškumą... Tačiau tai yra tas pats klausimas, kurio savęs klausia kiekvienas žmogus: tas, kuris žiūri į saulę arba į vakarą, arba į praskrendantį paukštį... Kuris klausia, kodėl viskas taip sutverta, kodėl gyvena... Tas pats egzistencinis klausimas.
Nenorėjau daryti komedijos, kurioje toks elgesys būtų norma. Man toks žmonių gyvenimas nėra norma. Noriu, kad jie gyventų kitaip. Man ne vis tiek, kaip žmonės šiandien gyvena, man ne vis tiek, kad esame pikti, agresyvūs, netikintys...
Ne taip dažnai dramaturgai atvažiuoja į savo pjesės pastatymus. O juo labiau iš taip toli – iš Kanados. Ar teko pabendrauti su M. F. Marsot? Kokie jos atsiliepimai? Ar Jūs ją įtikinote?
Taip, teko pabendrauti.
Jos supratimas apie teatrą visiškai kitoks. Beje, Kanados teatras yra labiau buitinis, mokyklinis. Ko gero, net vaikai mūsų mokyklose taip nevaidina.
Pavyzdžiui, aktorės J. Dapkūnaitės, kuri vaidino dukrą, po premjeros dramaturgė paklausė, ar iš tikrųjų vaidinant jai byrėjo ašaros. Tai daug ką pasako. Bet reikia į tai normaliai reaguoti – tiesiog kitoks supratimas. Kanadiečių teatre buitinė teisybė jau ir yra teatras, kuriame viskas turi būti tikra. Jie nesupranta, jog teatras yra ženklų kalba.
Mes, lietuviai, turime nuostabų dalyką – teatrališkumą. Mes labai aiškiai suprantame ženklų kalbą. Kažkas yra mūsų genealogijoje. Pasakysiu labai paprastą pavyzdį.
Tadžikas ar armėnas stato aukštas sienas ir sako: „Mano namai – mano tvirtovė“. O mūsų kaimietis uždeda kartį ant dviejų kuoliukų ir stovi vienoje karties pusėje.
Iš kitos pusės priėjęs kaimynas sveikinasi ir klausia, ar galėtų užeiti. Kartį jie supranta kaip ženklą, ir čia prasideda teatras. Šeimininkas ranka pakelia kartį, ir kaimynas užeina į svečius.
Ar šiandien mūsų gyvenime dar daug išlikę ženklų kalbos? Juk pasaulis keičiasi, vis labiau panašėjame, įsitraukiame į globalizacijos procesus.
Manyčiau, labai svarbu, kad jos išliktų. Bet tai priklauso nuo mūsų visų.
Dar vienas didžiulis mano atradimas – teatre nebeliko ketvirtos sienos.
Kaip žinome, teatre yra trys sienos, o nematoma ketvirtoji – atverta į žiūrovus. Anksčiau spektakliai būdavo tokie: kažkas ant scenos vyksta, o mes stebime tarsi pro rakto skylutę. Kaip kad iš šalies stebėtum vaiką, kuris smėlio dėžėje žaidžia mašinėle. Vaikas visada būna nuoširdus ir tikras.
Štai tos ketvirtosios sienos dabar teatre nebėra.
Aktorius maivosi žinodamas, kad jį stebi...
Teatras darosi panašus į kabaretą. Neva aš su jumis koketuoju. Jeigu aktorius išbėga į sceną afišuodamasis ir pateikdamas save, suprantu, kad jis nieko neišgyvena. Tokio teatro aš nepriimu.
Kodėl? Kai ateinu į kabaretą, ir į mane kreipiasi aktorius, jaučiuosi kaip minios dalis. Bet kai pats žiūriu pro rakto skylutę, pro ketvirtąją sieną, kas ten vyksta, tai ir išgyvenu asmeniškai.
Kaip tada pačiam pavyksta išlaikyti ketvirtąją sieną ? Klausiu apie ženklų sistemą, kuria Valentinas Masalskis kalba su savo aktoriais ir žiūrovais. Papasakosiu labai trumpą istoriją. Po vieno Jūsų spektaklio man teko užsukti į grimo kambarį, kur sėdėjome ir kalbėjome su aktoriais.
Vieną iš jų seniau pažinojau kaip cinišką ir ironišką žmogų. Ir staiga iš jo lūpų girdžiu: „Kaip buvo nuostabu dirbti su Valentinu Masalskiu, jis man tiek daug atskleidė...“ Iš ironiško žmogaus išgirdau absoliutų idealizmą, tad knieti paklausti, kaip Jūs dirbate?
Pirmiausia noriu pasakyti, kodėl išėjau iš teatro. Išėjau iš fabriko.
Yra du žmonių valdymo būdai. Pirmas – baimė, įsakymas, atlygis. O antras – kai teatro vadovas arba režisierius pradeda tarnauti tiems, kuriuos valdo. Pastarasis ilgalaikis: rūpiniesi žmonėmis, kad jie augtų, kad taptų savarankiški.
Tikras mokytojas niekada neieško naudos sau. Man atrodo, kad tikras režisierius yra tas, kuris išmoko kitus tarnauti temai ir pats jai tarnauja.
Beje, aš visai nekuriu jokio teatro.
O ką darote?
Noriu pasakyti, kad spektaklių nekuriu. Man neįdomu juos kurti. Kuriu kažkokią viziją, ateitį, kurios gal niekada nebus. Žinau, kad nesukursiu idealo, bet tikiu: galbūt išeisiu, numirsiu, ir į mano vietą atsistos kažkas kitas, kuris vėl kurs... Aš turiu pratęsti, kad įvyktų tęstinumo aktas. Todėl savo per gyvenimą sukaupta patirtimi stengiuosi pasidalyti su kitais.
Tragiškiausia, jog šiandien pedagogai į savo studentus žiūri kaip į konkurentus. Pedagogas studentui nenori atskleisti savo paslapčių.
Kapitalistinė rinkos konkurencija – štai kas man baisiausia. Konkuruodami nužudome viską! Vardan ko tada buriamės?!
Kai kino režisierius manęs paklausia, ar aš laimingas, kad jo kuriamame filme vaidina mano aktoriai, visada atsakau, kad esu laimingiausias pasaulyje, nes jie auga. Net jei ir nesiseka, blogai dirba, vis tiek gerai: jie išmoks, kaip nedaryti blogai.
Jeigu pavydi ir nenori dalytis, pratęsti, tada net neik į teatrą. Nebėra prasmės.
Leonidas Donskis yra gerai pasakęs – mes dirbame tam, kad uždirbtume pinigų ir juos išleistume. O dauguma vis dėlto galvoja, jog gera profesija yra ta, kurioje gali daug uždirbti. Vis mažiau vietos lieka saviraiškai.
Materija atneša baimę. Tiek jos atnešė, kad mes greitai nieko daugiau nebeturėsime. Būti būsime, tačiau neturėsime.
Pasidarėme labai tolerantiški, mums svarbūs autoritetai, antpečiai, medaliai, lozungai... Žmonės pradėjo viskuo tikėti. Niveliavosi jausmai, skausmas... Žūsta tūkstančiai, ir tai tėra tik statistika. Mūsų nebejaudina, kai per radiją girdime apie tuos tūkstančius. Mus jaudina tik mūsų tragedijos ir netektys.
Todėl teatro uždavinys – belstis ir belstis į žmogaus širdį.
Savo spektakliuose dažnai ir pats vaidinate. Ar nekonfliktuoja Jumyse aktorius ir režisierius?
Režisuoju taip, kad aktorius vaidintų sąmoningai. Kad jis sąmoningai tarnautų temai. Jis turi suprasti, išmąstyti, o išsiaiškinęs ateiti į premjerą.
Noriu, kad repeticijose nevyrautų baimė. Priimu visus pasiūlymus, jeigu jie yra pagrįsti, įdomūs, nes teatras yra kolektyvinis darbas. Hierarchijos čia negali būti. Kaip aš sakau, virš mūsų yra viena hierarchija – t. y. tema ir tarnystė jai. O visa kita – profesinės gudrybės, sugebėjimai, išmonės...
Aišku, galiu aktoriams parodyti, kaip viena ar kita padaryti, bet man svarbiau juos įtikinti, kodėl mes taip turime daryti.
Kitas dalykas – man atrodo, kad mūsų palaukėje atsitiko tokia nelaimė: mes, aktoriai, dabar pradėjome jums, žiūrovams, rodyti vaidmens motyvaciją.
Pavyzdžiui, kodėl mano personažas verkia, o kodėl jis dabar rėkia... Atseit, motyvuoju savo vaidmenį, nes nenoriu su juo susitapatinti. Tarytum verkti scenoje būtų labai banalu, o jausmai apnuogintų mano asmenybės paslaptį.
Šiandien teatre svarbiau ne nuoširdumas, o įpakuotas, sukonstruotas, beskausmis, logiškas sakinys. Bet visiems aišku, kad jis yra neįdomus.
Iš šalies atrodo, kad teatre šiandien darote tai, ką norite. Ar yra kokie nors stabdžiai, kurie neleidžia padaryti to, ką esate iš tikrųjų sumanęs?
Yra stabdžiai.
Esate prasitaręs, kad norėtumėt pastatyti Senąjį Testamentą, tačiau nei Jūs, nei visuomenė tam dar nėra pribrendusi...
„Jobo dramos“ libretas guli parašytas jau 12–15 metų. Mano sąmonėje jis jau ir sukonstruotas, kaip tai turėtų atrodyti scenoje...
Kas tuomet stabdo?
Man atrodo, kad stabdo visuomenė. Manyčiau, dar per anksti į ją kreiptis šia tema.
Lygiai taip pat yra ir su Miunhauzenu. Jeigu pavyktų surasti aktorių, kuris suvaidintų Miunhauzeną, tada gal ir atsirastų spektaklis. Galvoju ir apie Medėją. Ją norėčiau išteisinti.
Man atrodo, kad dabar ypač įdomi moters tema. Beje, ir į teatrą daugiausia vaikšto moterys, juk jos atsiveda vyrus. Moterys nuoširdesnės, jos dar tiki kažkokiais idealais. O vyrų idealistų labai retai gali sutikti.
Taigi norėčiau apie moterį padaryti spektaklį. Bet visada pasikliauju situacija. Vaidmenys, pinigai ir darbai turi ateiti natūraliai. O kai tik žmogus pradeda labai norėti, tai noras kartais jį padaro tokiu vergu...
Kad nebelieka laiko gyventi?
Taip. Pavyzdžiui, žmogus nori turėti butą. Jis perka jį įsiskolindamas bankui ir gyvena jam tarnaudamas. Noras pavirto materija.
Aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis kalbintas Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“
Jolanta Kryževičienė, Gailutė Jankauskienė