Niekas taip nedaro, Povilai. Pirmą sutiktą žurnalistę jūs, žinomas pianistas, įsileidžiate į savo namus ir aprodote slaptas kerteles: kur sudėtos brangiausios nuotraukos, kur geriausias vaizdas pro langą. Juk kiekvienas svetimas gali suardyti nusistovėjusią aurą – kaip dabar priimta sakyti ir kaip tenka nugirsti iš kitų menininkų.
Užuot skubėjęs pudrinti smegenis aukštomis materijomis, ištraukiate iš kompiuterio ką tik gautą laišką, – jame, žinoma, nieko asmeniško, tik, kaip sakoma, visuomeninis interesas, bet vis tiek netikėta, – paskui aprodote savo butą, kambarius, kur stovi muzikos instrumentai, fortepijonu net pagrojate, pasakojate apie nudžiuvusį abrikosą, kurio žydėjimas stabdydavęs mašinas šioje Žvėryno gatvėje, pats sustojate prie nuotraukų. Štai gražuolė duktė aktorė Gabija Ryškuvienė, o šit ir maestro Djukas Elingtonas (Duke Ellington) su taurele... Štai 57 metų pirmos klasės baigimo nuotrauka. Štai pianino apleistoje miesto laiptinėje paveikslas. Tą nuotrauką pamatėte viename baldų salone ir ji taip patiko, kad netrukus jos kopija persikraustė ant sienos ir iškart ėmė skleisti susapnuoto laiko dvasią. Štai graži mamos nuotrauka: 1958 metais jus su broliu dvyniu Petru nepilnų devynerių atvežė į Vilnių ir paliko vaikų namuose, nes giminių Vilniuje nebuvo, o Čiurlionio meno mokykla dar tik buvo statoma. Dabar jau kuris laikas nebeturįs brolio, profesionalaus muzikanto, grojusio fagotu simfoniniame orkestre, prisipažįstate, kad improvizuoti be perstojo galėtumėte penkias dienas, jei tik kas duotų valgyti, o kalbėti apie muziką – beveik tiek pat, nes ji gali velnioniškai daug – sužadinti ir apetitą, ir seksualumą, ir protą, betgi tiesa – muzikos geriau klausytis, užuot ieškojus žodžių jai išreikšti.
Po šitos preliudijos supažindinate su kita dailiai nuaugusia dukrele Laura ir puolate virti kavos ramindamas, kad tai tik pirmas pokalbis, ir kad į kasetę dar suspėsime pripliurpti marias kitą kartą. Bet ir žurnalistai šiais laikais šitaip nedaro, Povilai. Informacija jiems dažniau suteka telefonu ir internetu.
Toks buvo iki nelaimės, toks liko po jos
„Žinau, žinau, kokia šių dienų žiniasklaida, – gerdamas kavą sako Povilas Jaraminas. – Nepakenčiu tų burbulų: atsiverti žurnalą – tas su žmona, tas su drauge, tas su verslininku, o šitas su kitu verslininku.... Nekolekcionuoju tokių nuotraukų, reklamos man nereikia. O žmones myliu. Kiekvieną dieną į mano gyvenimą užeina vis naujų žmonių. Būna, jie tą pačią dieną ir išeina, kiti užsibūna ir juos tenka išvaryti, treti lieka visam laikui. (Juokiasi.) Aš mėgstu žmones. Nors nemanau, kad visi mėgsta mane. Jie laiko mane ir nuoboda, kitiems atrodau per tiesmukas ir net nemalonus dėl savo tiesmukumo. Tai labai puiku, kad mes skirtingi ir tokie turim būt: mane kažkas siutina ir aš kažką siutinu. Toks esu ir nesigėdinu nė kiek. Kai man striuka, galiu nueiti pas draugą ir be įžangų pasakyti: „Man reikia šimto litų“, mėgstu, jei jis elgiasi panašiai. O jei matau, kad žmogus negerai daro, tiesiai pasakau. Anais laikais gal dvidešimt penkis esu prikalbinęs važiuoti gydytis nuo alkoholizmo Feodosijon, kur sulėkdavo pagalbos artistai, akademikai, kosmonautai. Dabar džiaugiuosi matydamas, kaip jie gražiai gyvena...
Toks buvau iki traumos, toks likau ir po jos, kai prieš 12 metų Šventojoje mane sudaužė kaip obuolį: smegenys sutrenktos, petys nukeltas, šonkauliai sulaužyti, ir aš tris paras išbuvau ištiktas komos, bet daktarai viską sulitavo, suveržė, vinių privarė. Ne veltui mama sakė: „Tavęs niekas neišmes iš balno“.
Ne vieno netikėto suartėjimo su žmonėmis būta mano gyvenime. Pavyzdžiui, su muzikantu Raimundu Kirliausku suvedė fortepijonas, kurį įsigijau per jo firmą. Na, o kadangi pats buvau ir muštas, ir ant gyvenimo slenksčio atsidūręs, kai sužinojau, kad jis sunkiai serga, paskambinau: Raimi, sakau, turiu daug muzikos, filmukų, gal atvežt?.. O kai man pačiam buvo reabilitacija Abromiškėse, pas mane netikėtai atvažiavo Tomas Šernas. Būdamas čiurlioniukas, pažinojau šioje mokykloje dirbusius jo tėvus, su jo mama dvasiškai artimai bendravome. Tomas atvažiavo su vežimėliu ir atvežė dovanų – rutuliukus pirštams treniruoti, kuriuos jam buvo dovanoję Vokietijos daktarai po Medininkų tragedijos. Gydykis, sakė, sveik...“
Šalia jo visad buvo muzika ir moteris
Trūksta logikos, Povilai: talentingas improvizatorius, džiazo muzikantas, pianistas, kurio akompanimentu džiaugiasi garsūs dainininkai ir kuris yra grojęs Švedijos karaliui, žmogus, besibodintis vakarėlių tuštybe, vis dėlto keturis vakarus per savaitę groja restoranuose... Sakėt, esat abejingas burbulams, tačiau vis dėlto nesat nuo jų atsiribojęs, nes siuntate klausydamas miesčioniškų banalybių. Pagaliau ar tik ne muzika, žadinanti jausmus, kalta, kad taip ilgai ieškojote savo lemtingos pusės, daužydamas moterims širdis, kol pagaliau sukūrėte trečią šeimą...
„Aš niekuomet nieko neieškojau, bet nieko neatmetu, kas buvo iki tol, ir esu dėkingas praeičiai, – sako pianistas. – Viskas buvo, kaip turėjo būti. Aš visą gyvenimą draugavau su muzika, visa kita buvo antrame trečiame plane. Bet aš niekada nebuvau vienišas. Šalia manęs visada buvo moteris. Gyvenime nereikia nieko primygtinai ieškoti. Reikia daryti, reikia būti, ir viskas ateis tarsi savaime: ir žmona, ir pripažinimas, ir visa kita. Svarbu neužsižiopsoti į žvaigždes, o eiti, eiti, bėgti per kliūtis – kopti į kalnus.
Groti restoranuose man ne gėda, o didelė patirtis. Tokie didieji meistrai kaip Elingtonas, Kantas Beisis (Caunt Basie), Armstrongas (Louis Armstrong) darė tą patį: kiekviena pakyla yra garbinga. Prašomas grojau Radiono Ščedrino ir Majos Pliseckajos jubiliejiniame vakare, nors ne kiekviename pokylyje norėčiau groti. Restoranuose iš tiesų girdžiu, kaip poniutės garsiai pasakoja apie lūpdažius, o jų vyrai garsiai keikiasi kaip chamai. Tas trunka tol, kol groju, ir manęs tas nesiutina. Gal ir siutina, bet švelniai siutina, nes kokią turiu teisę kištis, kaip jie šneka. Kitas dalykas – jie tai galėtų daryti subtiliau ir netrukdyti aplinkiniams. Keikiuosi, žinoma, ir pats, tačiau daugiau iš reikalo ir ne prie moterų ar vaikų. Bet kadangi moteris myliu, joms nuodėmes išsyk atleidžiu, pasistatau širmą ir groju.
Man patinka groti. Namie dažniausiai prisėdu prie instrumento tik su tam tikra užduotimi, o kad prisėsčiau dėl savęs ir pakaifuočiau nuo garsų, būna labai retai. Grodamas sau dažniausiai save tobulinu improvizacijomis. Toks grojimas malonus.
Patinginiavimo mano gyvenime nėra daug, esu užsispyręs ir netingiu nei indų išplauti, nei lovos pasikloti, nei dulkių išsisiurbti. Nežinau, žmonai tuo požiūriu pasisekė ar ne, bet pasiseka man: jeigu pats tai padarysi, nereiks to daryti kitam. Vadinasi, tau liks daugiau jos laiko, užuot indus plovusi, ji su tavimi daugiau paplepės. Gyvenimas pamoko užslėptų gudrybių. Su žmona, kurios veikla taip pat susijusi su muzika (Edita Jaraminienė, baigusi chorinio dirigavimo specialybę, yra „Liepaičių“ muzikos mokyklos direktorė – D.Š.), nepuoselėjame planų, kad mūsų vaikai valgys duoną iš muzikos, nes duona skani ir dar kur kas skanesnė kitose srityse. Bet neabejojame, kad muzikos pasimokęs ketverius, šešerius ar aštuonerius metus gauni didžiulę dovaną, nes prisilietimas prie jos skatina smegenų veiklą, ugdo begalę dalykų. Dukrelė Laura mokosi 8 klasėje Čiurlionio menų gimnazijoje, kaip kadaise ir Gabija, bet kai ši, baigusi keturias klases, pasakė: „Tėvai, nenoriu toliau mokytis“, sakiau – tavo valia. Trečioji dukra Gabrielė Tamutytė, kurią auginu nuo 4 metų, irgi baigusi muzikos mokyklą, jai dabar aštuoniolika ir ji yra „Apaštalų“ grupės Bernardinų bažnyčioje vadovė. Visomis savo dukromis labai didžiuojuosi.
Iš manęs niekas nieko negali atimti. Priešų neturiu, jei ir turiu, jie man netrukdo. Jie beveik nemėgino pakenkti, bet ir pamėginę nieko nepaveiktų, nes, kaip mama sakė, aš pasaulį paimsiu plikomis rankomis. Aukso nekolekcionuoju, pinigų neturiu, ką gi galima iš manęs atimti? Žmoną? Tegu pabando. O šiaip šiame pasaulyje nieko tu, žmogau, nepašokinėsi: atrokuota tau 60–80 metelių ir gyvenk su medeliais. Nors šokinėti niekas tau nedraudžia, šokinėk į sveikatą, bet būtų geriau žinoti, kiek tu gali iššokti. Aš toks pat mirtingas kaip visi, šokinėju ir su klaidom, ir be klaidų. Svarbu žinoti tikslą ir jo nepamesti. Manasis labai paprastas – tobulėti. Jis niekad nepasiekiamas. Mano mama mirė 91 metų, o būdama 90–ies dar buvo žodynais apsikrovusi – tobulino prancūzų kalbą. Jei pozityvaus tikslo link stumia gėrio variklis, nereikia dairytis nei į kairę, nei į dešinę, nereikia paisyti, mato tave ar nemato, girdi ar negirdi, reikia daryti savo ir net nejausti gėdos, kai tave pirštais bado kiti...“
Povilo Jaramino CV
Vienas pirmųjų džiazo puoselėtojų Lietuvoje 1967 m. baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą, 1972 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (prof. O.Šteinbergaitės fortepijono klasė).
Pianistas dirbo scenoje su žymiais vokalistais I.Milkevičiūte, G.Grigorianu, E.Kaniava, V.Juozapaičiu, J.Leitaite ir kt. Nuo 1980 m. akompanuoja Virgilijui Noreikai.
Koncertinę veiklą derina su darbu M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, yra koncertmeisteris ekspertas. Apdovanotas Gedimino ordino medaliu.
