Tarpušvenčiu kartu koncertavę Stasys Povilaitis ir Mino teigia, jog tikra šventė muzikantams - kai yra darbo. „Mes nežinotume, ką veikti. Vienais metais aš pasakiau, kad praleisiu šventes namuose. Atsimenu, sėdžiu ir galvoju: visi normalūs žmonės dabar dainuoja, koncertuoja, o kokio velnio aš čia kaip durnius tūnau? Daugiau nebedarau tokių eksperimentų“, - sakė maestro Povilaitis.
Mino: Mums, atlikėjams, nebeįdomu švęsti: visus artistus matę, visus repertuarus girdėję, visus užkulisius irgi žinome. Mums šventės - tie patys koncertai, tik pakilesnėje, geresnėje nuotaikoje ir gražiau papuoštoje scenoje.
- Ko jus išmokė praėję metai? Gal gavote vertingą pamoką ar įtvirtinote seną tiesą?
S. Povilaitis: Šie metai pakoregavo gyvenimą visiems - išmokė būti taupesnius (nors aš niekada nebuvau išlaidus), daugiau dirbti, stengtis pačiam rodyti iniciatyvą (nors aš ją rodydavau iš anksčiau).
Mino: Turbūt patvirtino tiesą, kad gyvenime ko pats pasieksi, tai ir turėsi. Šiemet daugeliui atlikėjų iš patogios vietos teko nulipti žemai: kas sugebėjo išlaikyti pozicijas, jas ir turi, kas bandė laukti, kol viskas praeis, - tam dabar sunkiau.
Mino (Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.)
- Kokią dovaną jums padovanojo 2009-tieji?
S. Povilaitis: Nelauktai nuo liepos 11 dienos prasidėjo nuostabi vasara. Tai buvo labai maloni dovana - pajūryje, kai blogas oras, nėra žmonių, o atlikėjams tai labai prasta žinia.
Mino: Padovanojo stipresnį, gal tikrąjį, mano įvaizdį.
- Kas įvyko liūdniausia, skaudžiausia, nemaloniausia?
S. Povilaitis: Kai paramos koncerto metu pamatai, kokių yra likimo nuskriaustų vaikų, tavo bėdos tokie niekai atrodo, kad gėda pasidaro niurzgėti ar dejuoti.
Mino. O man buvo. Ypatingai šiais metais man buvo labai gaila Lietuvos dėl dar labiau suprastėjusios politinės situacijos. Gaila žmonių, kurie tvarkingai dirba, stengiasi būti patriotai ir čia gyventi - man jų nuoširdžiai gaila.
- Ar stipriai pasikeitėte per savo gyvenimą? Ar tikite, kad žmonės keičiasi?
S. Povilaitis: Žinoma, keičiasi. Metai prideda atsargumo, išminties, diplomatijos, patirties. Koks esu? Gana santūrus, kaip ir visi Ožiaragiai, ne karštakošis, jei duodu žodį, visada laikausi.
Mino. Aš pagražėjau (juk kuo vyresnis vyras, tuo gražesnis), pasidariau atsargesnis ir ėmiau planuoti ateitį.
- Tai kokie jūsų planai?
S. Povilaitis: Ruošiu naujų dainų albumą. Iki pavasario stengsiuosi tuos darbus baigti, o su pirmais paukšteliais skrisiu koncertuoti.
Mino. Ir aš panašiai. 2009 m. padariau pauzę, bet 2010 m.albumas bus.
- Koks amžius jums pats gražiausias?
S. Povilaitis: Kiekvienas amžius turi savų niuansų, tačiau jaunystė yra jaunystė, ką čia ir kalbėti. Mielai su Mino keisčiausi metais. Gražiausi prisiminimai iš studijų laikų: kiek būta entuziazmo, ieškojimų. O juk ieškojimas yra visada įdomesnis negu atradimai.
Mino. Man dabar 33-eji, ir manau, dabar tik viskas prasideda.
- Už ką esate dėkingas likimui?
S. Povilaitis: Už savo kelyje sutiktus nuostabius žmones - muzikantus, puikius profesionalus. Tai Mikas Vaitkevičius, Liudas Šaltenis, Romualdas Bieliauskas. Tai žmonės, kurie padėjo man ugdyti muzikinį skonį. Deja, beveik visi jie jau išėję anapus.
Mino. Už tai, kad dirbu savo mylimą darbą ir galiu iš to pragyventi, ir kad esu sveikas.
- Ar laikotės naujametinių ritualų: pavyzdžiui, suvesti sąskaitas, pradėti gyvenimą iš naujo ir panašiai?
S. Povilaitis. Ne, įžadų neduodu, uždavinių nekeliu, nuo pirmadienio gyvenimo nepradedu.
Mino. Naujieji man visada yra atskaitos taškas. Šiemet, pavyzdžiui, esu numatęs numesti nedidelį pilvuką, kad vasarą išsirengęs atrodyčiau ne kaip 33-ejų, o kaip 22-ejų.
Nijolė KOSKIENĖ
