99,9 repertuaro procentų – pakartojimai. Ir ne „senas geras kinas“, beje, pradingęs ir iš LTV2, o dažniausiai kaip tik vidutinybės.
Šeštadienis
Visa Roberto Rodriguezo triukšminga trilogija „Šnipų vaikučiai“ šią savaitę tebeklesti TV1 kanale. 8.30 valandą kartojamas pirmas, bene sąmojingiausias ciklo filmas, rytoj tuo pačiu metu – aną savaitę jau irgi parodyta antroji dalis. Na, o šiandien 16 valandą – „Šnipų vaikučiai 3“, kuriuose liko jau tik kompiuterinio žaidimo triukšmas be didesnės išmonės. Jie dar sugrįš į kanalą kitą šeštadienį, bet iš esmės turbūt gerai, kad 4-osios dalies nebebuvo.
Jei jus domina juodosios komikės Woopi Goldberg jaunystė, galite įsijungti „Vagilę“ (LNK, 10.40 val.; kartojama trečiadienį, liepos 11 d., 11.00 val.). Man čia įdomiausia tik tai, kad scenarijuje vagilė buvo vagišiumi, o jis buvo skirtas Bruce‘ui Willisui vaidinti. Gal kiek įvairesnė Eddy Murphy, šią savaitę triumfuosiančio ir dar, taip pat kriminalinė komedija „Harlemo naktys“ (LTV, 24.00 val.), nukelianti į 1938 metų naktinius klubus, kur, aišku, ne tik šokama, dainuojama, bet ir pasišaudoma. Kita kriminalinė komedija „Pabėgimas į rojų“ (TV1, 21.00 val.) dar pagardinta erotika, o tas „rojus“ nesunkiai primena bordelį. Neblogo režisieriaus Haroldo Ramiso fantastinė komedija „Pasidauginimas“ (LNK, 12.40 val.) bent jau šiek tiek apeliuoja į tikrovę, kurioje, kaip puikiai žinome, ne vienas tik Michaelo Keatono herojus yra priverstas plėšytis tarp darbų darbelių.
O ką televizijos šiandien siūlo rimtesnio? Aišku, vėl puikų australų „Narvelį triušiams“ (RenTV Baltic, 21.55 val.) – tik gal ne tiek narvelį, kiek tikrą vielinę tvorą, skiriančią žemyne „civilizuotus“ nuo aborigenų. Nebloga ir šiek tiek rečiau rodoma aktoriaus Steve‘o Buscemi režisuota drama „Žvėrių fabrikas“ (RenTV Baltic, 20.00 val.; kartojama antradienį, liepos 10 d., 23.15 val.), kurioje Willemas Dafoe, Mickey Rourke‘as, jis pats bei kiti puikūs aktoriai perteikia kalėjimo papročių brutalumą. Būdamas ištikimas sau, įspėsiu, kad „28 dienos“ (TV3, 23.05 val.; kartojama per TangoTV, antradienį, liepos 10 d., 22.30 val.) neturi nieko bendra su fantastiniais siaubiakais „28 dienos po...“ ar „28 savaitės po...“, ir truputį realiau (jei sutiksime su preambule, kad narkomanija išgydoma) prabyla apie audringo gyvenimo Gvenos (Sandra Bullock) reabilitacines permainas.
Šią savaitę itin dažni žiaurių filmų atstovai yra žurnalistai. Atgrasymas nuo profesijos? Na, drama „Kai grius dangus“ (BTV, 23.00 val.) yra išties paremta realios airių žurnalistės žūties faktu. Jos fone smarkiai išgalvotas atrodo pagal „moterišką romaną“ pastatytas rusų naujas detektyvas „Skyrybos ir mergautinė pavardė“ (1 Baltijos kanalas, 16.20 val.), kurioje irgi žurnalistė yra kaltinama savojo šefo nužudymu. Tada gal verčiau prisiminti to paties kanalo rodomą ir 1984 metais Grenoblyje, Lodzėje, Londone, Čikagoje ir Belgrade apdovanotą nepretenzingą, bet nuotaikingą muzikinę Kareno Šachnazarovo komediją „Mes iš džiazo“ (1 Baltijos kanalas, 13.50 val.), kur verda „nepo“ laikų diskusijos, ar džiazas – proletarinis menas, o meistriškai juodaode nugrimuota Larisa Dolina ;taip gražiai svinguoja.
Sekmadienis
„Vasaroje su Džeimsu Bondu“, regis, pirmąsyk pasirodė nusikalstama tarptautinė organizacija SPECTRE ir jos vadeiva (britų komikas Donaldas Pleasance‘as). Naujo šiam ciklui režisieriaus Lewiso Gilberto statytoje dalyje „Gyvenk du kartus“ (LTV, 21.00 val.). Bondui- Seanui Connery tenka stengtis, kad nesusirietų didžiosios atominės valstybės. Tiesą pasakius, per metus, prabėgusius nuo 1967-ųjų, esame ne sykį matę, kaip jos pykstasi ir be pašalinių postūmių.
Šis filmas per visą ciklą buvo vienas pelningiausių. Gal todėl, kad čia neblogai panaudota ir kosmoso, ir beveik kosminės Japonijos egzotika – net agento 007 draugužė šį kartą įkypų akių. Nepaisant visų sėkmių, Connery po šio filmo paliko ciklą – tiesa, tik ketveriems metams, ir nepasakytum, kad per tą laiką kažką išskirtinio suvaidino – na, nebent Šiaurės tyrinėtoją Amundseną rusų-italų „Raudonojoje palapinėje“.
Galime prisiminti kuklų kai kurių Europos režisierių kūrybinį likimą. 1988-aisiais, kai italų naujo menininko Giuseppe Tornatore „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (TVP1, 1.25 val.) laimėjo Kanų prizą, o dar „Feliksą“ ir „Oskarą“, ne tiek dėl tų prizų, kiek dėl nuoširdžios meilės kinui, išreikštos Philippe‘o Noiret nuostabiai sukurto senyvo kino mechaniko paveikslu, atrodė – na štai, ir italai atsigaus. Dabar tas filmas žiūrimas nebe taip maloniai, matai, kad Sicilijos berniukas – būsimasis režisierius, mechaniko būdelėje praeinantis pirmuosius universitetus, -- labai nusaldintas, kad pačiame filme apstu glaisto. Vėlesnė, 2000-ųjų Tornatorės „Malena“ (TV1, 21.00 val.) žengia toliau ta pačia kryptimi, rodydama karo laikų Siciliją, manekenės Monicos Bellucci statiškai kuriamą gyvanašlę, dorą dorą Maleną, aišku, išvien apkalbamą ne tokių gražių moterų. Ką tik Maskvos festivalyje apdovanotas (panašu, nebuvo ką) naujas Tornatorės filmas „Nepažįstamoji“ apie ukrainiečių prostitutę Romoje, kaip rašo vietiniai kritikai ir kaip buvo pastebima iš matytų filmo fragmentų, -- tik „didelis saldžiai kruvinas ledinukas“...
Kadangi minėdamas Europos režisierius naudoju daugiskaitą, čia pati vieta ir prancūzui Regis‘ui Vargnier, neva epinių dramų, o iš tikrųjų – stambios apimties melodramų („Indokinija“, „Rytai-Vakarai“ ir kt.) kūrėjui. Gana naujas jo irgi didelio užmojo filmas „Žmogus žmogui“ (1 Baltijos kanalas, 20.55 val.) – tokia pat ryškiai spalvinga, egzotiška apysaka apie praeities tyrinėtojus, randančius Afrikoje pigmėjų ir porelę parsivežančių į Europą. Vien tik į tuos autentiškus pigmėjus šioje išpūstoje juostoje dar įmanoma žiūrėti, o jos didaktiškumas, maskuojamas humanizmu, tiesiog šiurpus.
Nuo žurnalisto profesijos šiandien bando atbaidyti JAV trileris atviru pavadinimu „Nekišk nosies, kur nereikia“ (BTV, 21.55 val.). Taigi, motyvas tęsiamas. Kitas šio kanalo filmas – rečiau demonstruojamas neilgaamžio publikos numylėtinio, korėjiečio Kim Ki-duko 2002 metų kūrinys „Pakrantės sargyba“ (BTV, 23.40 val.) dar ne tiek eksploatuoja egzotinius sumanymus, kiek paskutiniai, irgi tam tikrą režisieriaus nuopuolį rodantys kūriniai, o labiau remiasi realiu Korėjos perskėlimo į dalis tragizmu.
Šiandien, po vakarykštės juostos „Mes iš džiazo“ galime prisiminti antrąjį filmą iš muzikinės režisieriaus Kareno Šachnazarovo dilogijos – „Žiemos vakaras Gagruose“ (1 Baltijos kanalas, 11.10 val.). Nors šventiško spalvingumo yra, sustiprėja ir liūdesio gaidų, daugiausiai sietinų su puikaus aktoriaus Jevgenijaus Jevstignejevo kuriamu buvusiu stepo šokėju, kurį visi pamiršo. Pasitaiko ironijos – neseniai pasimirusi Natalija Gundareva smagiai piešia įnoringą estrados dievaitę, už kurios – autoriai to nė neslapstė – aiškiausiai matomas Alos Pugačiovos šešėlis.
Apskritai, kol Šachnazarovas dar nebuvo generalinis „Mosfilmo“ direktorius, jo filmai nebuvo tokie puošnūs, kaip neseni „Nuodai“, užtat imponavo, dar kaip ir „Kurjeris“, kuklia šiluma. Dideli pinigai gadina.
Nacionalinė televizija šiandien maitina ne vien Dainų švente, bet primena ir anos savaitės juodą juodą Romano Polanskio ir Jacko Nicholsono perliuką „Kinų kvartalas“ (LTV, 23.15 val.).
Pirmadienis
Televizijoje visada imponuoja ciklai arba rubrikos, privalančios būti reguliarios, – tik tuo atveju skambės. Deja, abu nacionalinės kanalai vasarai nutraukė ir „Elito kino“, o dabar jau ir „Seno gero kino“ rodymą, lyg per šilumą neatsirastų žmonių, norinčių išvysti kažką originalesnio. Valio LNK su jo „Snobo naktimi“ ir TV1-ajam su pirmadieniniu „Kino pavasariu“.
Visada domiuosi šia rubrika, nors naivu būtų tikėtis vienų šedevrų. Jų kine apskritai vis mažėja, o dar pabandyk gauti, ką nori. Rusų kanalo „Kultūra“ rubrikos „Kultinis kinas“ vedėjas, profesorius Kirilas Razlogovas, mano kažkaip ta tema pabaksnotas, irgi tik liūdnai atsiduso dėl aplinkybių, kainų etc.
Šį vakarą demonstruojamas prancūzų psichotrileris „Juodoji dėžė“ (TV1, Kino pavasaris, 21.00 val.) irgi turbūt nepretenduoja į šedevrų rangą. Bet kruopšti populiaraus aktoriaus Richardo Berry režisūra, Michelio Duchaussoy (tėvas) ir Jose Garcia (sūnus) vaidyba – juostos privalumai. O svarbiausia, atsiranda galimybė sulyginti prancūzų indėlį į pastaruoju metu tokią pasaulio kine populiarią amnezijos temą, įvertinti, kas čia kitokio, negu žinomose juostose – nuo Adriano Lyne‘o „Džeikobo kopėčių“ (ar Jokūbo?) iki Johno Woo „Prisiminti pavojinga“.
Savaip smagūs ir ekspresyvūs jums gerai žinomi du kiti šiandienos filmai. Gabusis britų vunderkindas Gay Ritchie „Revolveryje“ (1 Baltijos kanalas, 21.50 val.) sodriai tapo kazino atmosferą bei nestandartinius azartinių lošėjų charakterius. Jo tėvynainis Stephenas Friersas „Atsitiktiniame didvyryje“ (TV3, 23.00 val.), kurtame Amerikoje, gražiai išnaudoja komiškąsias sensacingos situacijos – lėktuvo katastrofos ir kone stebuklingo išsigelbėjimo – puses. Na, ką gi, jam šauniai čia padeda Dustinas Hoffmanas, o žurnalistė (Geena Davis) ekrane pasirodo kaip tik sėkmės simboliu.
Matėme Charleso Dickenso „Didžiųjų lūkesčių“ jau ne vieną ekranizaciją – ir grafišką klasikinę, ir spalvingą su Gwyneth Paltrow. O šiandien – pagal metus tarpinė, 1974-ųjų (TangoTV, 22.30 val.), iš kurios, kiek prisimenu, įstringa ne tiek jaunoji pora, kiek britų meistro Jameso Masono suvaidintas buvęs katorgininkas Magvičas.
Gražiosios čekų retrospektyvos atgarsis – Milošo Formano tragikomedija „Gaisrininkų balius“ (LTV2, 22.10 val.), paskutinis tėvynėje statytas meistro kūrinys. Sarkazmas dėl provincialumo, atlaidus šypsnis paprastiems žmogeliams (ak, kaip linksma stebėti vis mažėjančių šventinės loterijos eksponatų parodą!), liūdesys dėl tragiško aplaidumo, gal net netolimų 1968 metų įvykių nuojauta – visa tai susipina į vieną nepamirštamą reginį. Formano šią savaitę dar bus – deja, ne visiems.
Antradienis
Visai neseniai, paskutiniąją gegužės dieną, LNK „Snobo kinas“ rodė keistą vesterną-ne vesterną „Abipus slėnio“, dabar atkeliavusį į dukterinį kanalą (TV1, 21.00 val.). Jei tada nematėte, tai dabar galit pasidžiaugti, kaip visada, įdomia Edwardo Nortono, Davido Morse‘o vaidyba, o dėl paties filmo tam tikrų pretenzijų – ir pasiginčyti.
Čekijoje nufilmuota baisi istorija apie XIX amžiaus pabaigos Londoną terorizavusį garsųjį Džeką Skerdiką -- tai filmas „Iš pragaro“ (TV3, 23.00 val.). Amerikiečiai broliai dvyniai Hughesai bando, prisimindami turtingą tradiciją, sukurti įspūdingą gotikinį filmą, bet ne visada įveikia tos tradicijos klišes. Įsimena graži vertikali panorama – nuo Londono stogų iki pogrindžių, kuri, sako, kaštavusi stambią juostos biudžeto dalį. Kaip paprastai, įdomus Johnny Deppas, šį kartą – Skotland-Jardo inspektorius, nevengiantis opijaus, kuris ne tiek svaigina, kiek, pasirodo, budina vaizduotę, naujas idėjas. Kai dėl žydų, masonų, ritualinių žmogžudysčių, inspiruotų kone karaliaus dvaro, tai čia tenka patylėti.
Ne ką tepagiedosi ir apie vieną iš labai gausių Danielio Defoe „Robinzono Kruzo“ ekranizacijų (BalticumTV, 20.30 val.), kurtą 1997-aisiais su Pierce‘u Brosnanu. Praėjusios savaitės „Matadore“ jis buvo kur kas įdomesnis.
Trečiadienis
Ne ką turtingesnė ir šioji namų kino diena.
Ryški blondinė Angelina Jolie, nepamiršdama šios savaitės tradicijų, piešia provincijos (o paskui ir Niujorko) žurnalistę bežanriame (truputis komedijos, truputis mistikos) filme „Gyvenimas ar kažkas panašaus“ (TV3, 23.00 val.). Tikintiems pranašystėmis žiūrovams – pats tas. Gero režisieriaus Neilo Jordano gana naujas „Geras vagis“ (1 Baltijos kanalas, 21.55 val.), nepaisant Nicko Nolte, raiškiai kuriančio senstančio sukčiaus charakterį, irgi nepriklauso geriausiems airių menininko darbams, prie kurių priskirčiau „The Crying Games“ ar „Mėsininko berniuką“.
Tarp nesuskaičiuojamų Emily Bronte – ji turbūt viena dažniausiai, po Shakespeare‘o ir Dickenso, ekranizuojamų autorių – „Vėtrų kalno“ ekranizacijų šiandieninė (TV1, 21.00 val.), nepaisant Ralpho Fienneso ir Juliette Binoche, irgi gal nėra įsimenamiausia. Gal aš čia, beje, ir ne visai objektyvus: niekaip negaliu britų (?) režisieriui Peteriui Kosminsky, bene būsiančio kaimynų kilmės, atleisti jo šiurpios melodramos „Baltasis oleandras“.
Užtat man įspūdį tebedaro ankstyva (dar 1958-ieji) gruzinų meistro Tengizo Abuladzės santūri melodrama „Svetimi vaikai“ (TVC International, 11.35 val.); režisierius pirmasis sovietų sąlygomis išdrįso įvesti į filmą „fatališkos moters“ archetipą, už ką buvo ilgai, su baisiu pasimėgavimu kritikuojamas.
Visada, kai tik rodo, darsyk pasižiūriu nepaprastai juokingą talentingo rusų meistro Gario Bardino 1990 metų pusvalandinę animaciją „Pilkas Vilkas and Raudonkepuraitė“ (Naše kino, 18.10 val. ir kitądien, 11.10 val.). Nė nemanykit, kaip kai kurie programų sudarinėtojai, išversti to „and“: juk čia visas gražumas tas, kad sena pasaka perkeliama į nūdieną su jos anglifikuotu žargonu, su svajonių senelėmis, gyvenančiomis „už kordono“ ir jau pasiekiamomis, su muitinių godžiais idiotais, su elegantiško Vilko šokamu ir dainuojamu zongu iš Brechto sferos. Verta! Ne vien „Šrekui“ triumfuoti.
Ketvirtadienis
Labai keistą filmą „Snobo nakčiai“ pasirinko LNK. Tai 2004 metų „Šventojo karaliaus Liudviko tiltas“ (LNK, 22.30 val.), kuriam susimetė net trys Europos šalys, -- Didžioji Britanija, Ispanija ir Prancūzija, -- keliantis aibę prieštaringų minčių, nukeliantis į XVIII amžiaus Peru, valdomą Ispanijos, tiriantis, kaip ir personažas pranciškonas (Gabrielis Byrne‘as), dieviškąjį dėsningumą, lėmusį penkių žmonių žūtį ant neapsakomame aukštyje kybančio tilto, siejančio dvi uolas – o gal gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį?
Už 1927 metais rašytą šį veikalą Thorntonas Wilderis pelnė Pulitzerio premiją. Kaip prisimename iš Kaune pagal jo pjesę kadaise statyto „Mūsų miestelio“, rašytojas visada sugebėjo sieti lyrinį realizmą bei filosofinį metaforiškumą. Menkai žinoma airių režisierė, ir scenarijų parašiusi Mary McGuckian pasigenda tokio gebėjimo. Gal kalta egzotiška aplinka, į kurią, skaitydamas romaną, nekreipi dėmesio, o kine ji tempte tempia į „kostiuminio“ filmo lygį. Realizmui, kad ir keista, kliudo pulkai kino žvaigždžių, noriai susirinkusių į filmavimo aikštelę (Murray F.Abrahamas – Peru vicekaralius, Robertas De Niro – arkivyskupas, Harvey Keitelis – dėdė Pio, Geraldine Chaplin – vienuolyno abatė ir kt.), bet dažniausiai tapusių tik spalvingų kostiumų priedėliais. Apskritai filmui kategoriškai stinga vieningo stiliaus, glaistas dažniausiai triumfuoja, nors kalbama ne apie pačius linksmiausius dalykus, pavyzdžiui, raupsų epidemiją.
Vis dėlto lengva ranka nubraukti šį filmą irgi neteisinga. Man ekrane įspūdingiausia stora, apgailėtina, juokinga, išgerianti Kathy Bates (prisimenate „Mizeri“?) markizė, -- be galo nelaiminga dėl nemylinčios dukters, palikusios motiną Limoje ir ištekėjusios Ispanijoje. Pro karnavalą čia prasibrauna kažkas tikra, ir tokių nedažnų proveržių kūrinyje vis dėlto yra ir daugiau.
Ta proga noriu įspėti, kad apie nelygius filmus neturiu, negaliu turėti vienintelio „teisingo“ vertinimo recepto. Jeigu po kokio 100 metų trimačio kompiuterinio kino kontekste, kur nukirstos galvos kritinės tiesiai tau į glėbį, prisiminsiu „Šventojo karaliaus Liudviko tiltą“ šiek tiek šilčiau, tarsiu, kaip ir aną savaitę, tik kita proga, „reliatyviai įdomesnis“, gal, sakau, nebūsiu cituojamas iš šiandieninio rašinio, gal KGB verta akylaus stebėjimo metodika irgi bus kiek pakitusi.
Dar šiandien pažymėtina kadaise be galo populiari komedija su Eddy Murphy „Beverli Hilso policininkas“ (LTV, 21.10 val.), naujesnė šeimyninė Dominikos Respublikos platumų drama, į kurią braunasi politiniai motyvai, o papuošia Selma Hayek, -- „Drugelių metas“ (BTV, 21.15 val.), o mieliausio filmo – svajingo, žiauraus ir tuo pačiu metu verčiančio šypsotis Milošo Formano „Regtaimo“ (XXI Vilsat ir XXI Mikrovisata, abu seansai – 9.55 val.), deja, negalėsiu darsyk pamatyti, nes tie kanalai neprieinami, kaip ne man, matyt, vienam.
Penktadienis
Ir vėl daugiausia komedijų diena ir komedijų vakaras. Kai kurios, kaip „Ai“ (LTV, 0.20 val.), panašu, negirdėtos nė tėvynėje Prancūzijoje; galiu tik painformuoti, kad pavadinime skamba ne šūksnis, o merginos vardas. Ko laukti iš laisvos Juleso Verne‘o „Aplink pasaulį per 80 dienų“ ekranizacijos (LNK, 19.10 val.), jūs, pažindami Jackie Chano humoro pobūdį, turbūt suprasit, išgirdę, kad jis čia vaidina koloritingiausią personažą – Paspartu. Neblogai sumanyta pasekti vieno banknoto istoriją amerikiečių komedijoje „Dvidešimt dolerių“ (LNK, 23.00 val.), paįvairinamoje ir dramatiškų epizodų. O brolių Coenų ne kartą matyta komedija „O, broli, kur tu?“ (TV3, 1.40 val.), savaip varijuojanti į prieškario metus perkeltus „Odisėjos“ motyvus, -- gana nelygi, gal net nulėmusi nepriklausomų broliukų parsidavimą didžiajam Holivudui.
Tarp komedijos ir jaunimo melodramos svyruoja prieš keletą metų karštai aptarinėtas rusų „Pasivaikščiojimas“ (RenTV Baltic, 19.55 val.). Daug kas šį gabaus režisieriaus Aleksejaus Učitelio filmą pagal analogiją su klasika vadino „Aš vaikštau po Peterburgą“ – mat, kino kamera iš tiesų miesto gatvėse seka jaunus ir dar niekieno nežinomus aktorius, nesukeldama kokio nepageidautino šurmulio. Bet jeigu įgris tie paviršutiniški jaunųjų plepalai bei romaniukai, gal vis dėlto palaukit labai netikėto finalo, kuriame pasirodo garsusis teatralas, jau truputį vyresnės kartos atstovas Jevgenijus Griškovecas, ne kartą su savo monospektakliais gastroliavęs Vilniuje, ir įneša į, atrodė, visai padriką filmą tam tikrą prasmę.
Kitas jaunatviškas, bet jau rimtokas filmas „Holdeno pėdsakais“ (RenTV Baltic, 21.45 val.) iškelia į herojus aukštų tėvų sūnelį, turintį brendimo problemų. Jis bastosi po Ameriką, lyg ieškodamas rašytojo D.J.Sallingerio, kurio romano „Rugiuose prie bedugnės“ herojus Holdenas Kolfildas su jo individualistiniu maištu atrodo herojui Nilui toks artimas, skatina jį autorefleksijai. Šiuo atveju man įdomu – negi 1951 metais rašyta knyga iš tiesų tebėra artima bent daliai Amerikos jaunųjų, ar čia tik toks filmo autorių, matyt, nemėgstančių kompiuterinių žaidimų bei kitų laikmečio ženklų, pageidavimas?
Bene smagiausias šio penktadieninio vakaro praleidimas, man regis, jūsų laukia vengrų komedijoje „Atseit Amerika“ (1 Baltijos kanalas, 21.50 val.). Jeigu šio smagaus ir tokio aktualaus Lietuvai filmo dar nematėte per BTV, kur jis buvo rodytas pavadinimu „Kaip Amerikoje“, būtų gerai nepraleisti.
Ekrane – trijų broliukų kompanija, iš kurios vienas – nevykęs poetas, o tokiam vieną kartą tiesiog negali nepasisekti, kitas – sekso gigantas, betarpiškai net uždarbiaujantis šia savo ypatybe, o trečiasis, aišku, kino režisierius ar bent manantis, kad yra toks. Mirk iš juoko, kai negabi panelė blondinė filmuojasi naujo dezodoranto reklaminiame klipe, įkvepiama „menui“ tik geros burbono porcijos, kai, ragaudami sausainius su narkotikais iš Amsterdamo ar sukdami klipą su lesbiniais motyvais, jaunieji vengrai įsivaizduoja esą nepaprastai moderniais pasaulio piliečiais. Bet režisierius debiutantas Gaboras Berendis tokių iliuzijų neturi, persunkdamas filmą puikia autoironija, – ta, kurios taip stinga kad ir AXX festivalių kartos lietuviams.
Tam tikros gražios įtampos į filmą įneša amerikiečių (?) prodiuserio (??) Alekso Brubeko (Tiboras Szervetas), galinčio padėti išsipildyti brolių svajoms, paveikslas. Jis galantiškas, inteligentiškas, ironiškas, bet visą laiką jauti – kažkas ne taip. Pabarstęs šio netikrumo, gal nieko reikšminga neišdaviau, o ar suintrigavau – kas gali žinoti...
