Tik ką knygynų lentynas pasiekė trečiasis įvairių premijų laureatės, žinomos prozininkės, poetės ir dramaturgės romanas „Mėlynbarzdžio vaikai“. „Gyvenimas“ kalbina jo autorę - Renatą Šerelytę.
Knygoje - amžinos temos
- Ką jums reiškia šis romanas?
- Kadangi tai nėra pirma, antra, net ne trečia - tai jau kažkuri -niolikta mano knyga, tai sunku ką ir pasakyti. Turbūt kuo toliau, tuo kiekviena knyga reiškia vis daugiau. Juolab šį romaną man buvo labai sunku rašyti, kartu - lengva. Bet turėdama galvoje, kiek jame yra nesumeluotų, tikrų, įsismelkusių dalykų, manyčiau, tai – brandžiausias mano romanas.
- Ar galėtumėte pristatyti šią knygą vienu sakiniu? Apie ką ji?
- Apie nukirstas galvas ir bausmę. (Šypsosi.) Tiesiog tokia yra pasaka apie Mėlynbarzdį. O jei trumpai apibūdinti, apie ką knyga - tai apie gyvenimą, meilę ir mirtį, apie tai, kas mus jungia, kas skiria, kas skaudina. Amžinos, laiko patikrintos temos, kurioms, man atrodo, skaitytojai ir nelieka abejingi.
- Kodėl pasirinkote būtent šią pasaką?
- Man Mėlynbarzdis pasirodė labai tinkamas simbolis apibūdinti tai sistemai, kurioje aš užaugau, sovietinei sistemai. Ir be to, tai – labai asmeniškas simbolis. Nuo asmeniškos patirties jis išauga iki apibendrinimų - sistemos, laikotarpio, visuomeninių santykių.
Mėlynbarzdžio simbolis - toks baisokas, šiurpokas, raginantis susimąstyti. Archetipinis netgi, pasąmoninis. Manau, kiekvienas skaitytojas jį matys savaip.
Pabrėžia fantazijos ypatumą
- Kokios socialinės problemos užkoduotos naujausiame jūsų romane?
- Aš kaip ir daugelis anksčiau maniau, kad tokios mūsų visuomenės ligos kaip, pavyzdžiui, alkoholizmas, depresija, yra nerimtos. Čia yra kažkoks kaprizas, valios stoka, čia gali susiimti pats, slopinti ar negerti, ar paimti ir nesirgti depresija.
Išties tos priklausomybės, tos psichinės ligos, kurių šiandien vis daugėja, yra labai rimtos ligos ir į jas visai visuomenei reiktų žiūrėti labai rimtai. Jų daugėja, nes pasaulis toks yra... Vis daugiau agresyvumo, daugiau triukšmo, daugiau agresyvaus elgesio su aplinka, su gyvūnais, su vaikais, su pačiu savimi. Visa tai atsispindi ir romane.
- Ar ši knyga turi didaktinį poveikį?
- Į didaktiką žiūriu truputį atsargiai. Juolab literatūros kūrinyje tu negali nei teisti, nei turėti išankstinės nuomonės. Norėčiau pabrėžti vaizduotės, fantazijos, pasakojimo ypatumą. Trijų pasakotojų balsais galima įdomiai papasakoti vieno gyvenimo, vienos šeimos istoriją, atskleisti likimus. Knygoje yra ir komiškų, ir baisių, ir truputį nejaukių dalykų.
- O kiek ši knyga autobiografiška?
- Aš visada linkusi tvirtinti, kad gyvenimas - sau, autobiografija - sau, literatūros kūrinys - sau. Į knygą reikėtų žiūrėti kaip į atskirą literatūros kūrinį, kur daug ką lemia ir autoriaus fantazija. Tačiau nuo autobiografiškumo, žinoma, nepabėgsi ir kai kurie įvykiai tikrai yra autobiografiški, bet vėlgi - literatūroje jie pasidaro kitokie. Jie tikrai ne tokie kaip gyvenime. Čia į viską yra pažvelgta vieno žmogaus, autorės akimis. Autobiografiškumas - labai subjektyvus dalykas.
Vaistai - ligos pripažinimas
- Kokį laikotarpį apima romane vaizduojamas veiksmas?
- Yra tokio truputį metafizinio, sustingusio, pomirtinio laiko. Viena veikėja pasakoja savo gyvenimą mirusi ir tas laikas yra atbulinis, netradicinis. O jei labai realiai ir konkrečiai - tai aprėptų nuo kokių 1970-ųjų iki šių dienų.
- Jūsų piešiami herojai išgyvena vidinę tragediją, jie blaškosi, jaučiasi izoliuoti aplinkoje. Kas lemia tokius destruktyvius paveikslus?
- Gyvenimas. Literatūros uždavinys nėra piešti idealių veikėjų galeriją, čia teologijos sritis. Literatūros misija - parodyti žmogų, koks jis yra, ne geresnį už kitus. Tobulų nėra ir jų pavaizduoti neįmanoma. Visi turime savo silpnybių, šventieji irgi nuodėmes darė... Be to, tai – labai dirbtina ir iškart matyti.
- Parodote absurdiškus gyvenimo paradoksus, bet tame keistame pasaulyje jaučiamas ir stiprus laimės poreikis. Apie kokią laimę kalbama „Mėlynbarzdžio vaikuose“?
- Man vienas kritikas sakė: „Tu jau čia kažkaip lioveisi būti tokia pikta, kažkoks švelnumas ir meilė jau skleidžiasi“. (Šypsosi.) Aš manau, kad kai žmogus prisipažįsta, kad jisai serga, tada jam lengviau gydytis. Tada jis žino diagnozę. Nes jei žmogus neprisipažįsta, kad jis, pavyzdžiui, netolerantiškas, piktas, kad jam kas negerai, jis negalės pradėti sveikti.
Tai, tarkim, čia autorė pamatė, kad nėra geresnių vaistų. Galbūt aš išsakiau ir kažkokias savo nuoskaudas, susijusias ir su vaikyste, ir su brandos metais, ir su susiklosčiusiu gyvenimu. Ir aš tiesiog pajutau, kad nuo to išsisakymo, pasidalijimo su baltu popieriaus lapu man pasidarė geriau, kad tarsi apčiuopiau tą kelią, kuriuo galima eiti, sveikti, galima pradėti galbūt net rašyti kitaip.
- Kokiam skaitytojui skiriate šią knygą?
- Sunku pasakyti, nes tų skaitytojų yra labai daug ir įvairių... Skaitytojui, kuris kažko ieško. Vienas galbūt istorijos, kitas - nuoširdumo, trečias galbūt archetipų, ketvirtas gal tiesiog nori, kad ši knyga jam paliestų dūšią, širdį. Pagrindinis tikslas - kad žmogus neliktų abejingas. Galbūt aš per daug tikiuosi? Bet kiekvienas rašytojas to tikisi, nes tokia knygos paskirtis - atsiliepti į žmogaus širdies šauksmą.
„Vaikomės kitų dalykų“
- Ar nepasiilgstate novelistikos?
- Tai labai sunkus žanras. Miniatiūrinis romanas. Ir jį parašyti nėra lengva. Tačiau tikrai galvoju apie novelistikos rinkinį, bet ne anksčiau kaip po poros metų.
- Pasirinkote pasakos siužetą, o knyga - suaugusiems. Tačiau paraleliai rašote ir vaikams. O kam jums asmeniškai labiau patinka kurti?
- Smagiau rašyti, aišku, vaikams. Bet tikrai ne lengviau. Rašymas vaikams reikalauja visiškai kito priėjimo. Ir teksto struktūra yra visai kitokia. Vaikų literatūra labai nemėgsta klišių, nemėgsta sentimentalumo, tuščiažodžiavimo, vulgarybių. Vaikams reikia dinamikos, reikia žinoti, ką tu nori pasakyti. Be abejonės, reikia ir daug fantazijos, vaizduotės, humoro.
Be to, šis nelengvas žanras reikalauja ir atsakomybės. Suaugusysis gali praryti ir kokį šlamštelį, o vaikas juk yra edukacinis objektas! Mes gi negalim jam bet kokio šlamšto įduoti. Bet čia jau tėveliai turėtų formuoti vaikui vertinimo kriterijus. O vėliau vaikas pats atsirinks.
- O kokia šiandien knygos vertė?
- Literatūra šiam pasauly gal ir nėra panacėja, gydanti nuo visų ligų, bet aš manau, kad buvimas su knyga yra vienas iš meditacijos būdų, tarsi savotiška psichoterapijos priemonė. Šiais laikais tai yra prabanga, kuri, beje, prieinama kiekvienam žmogui. Tiesiog taip jau dabar susiklostė visuomenėje, kad mes vaikomės kitų dalykų, o tikrąją prabangą pamirštam.
Bet nereikia dėti kryžiaus ir sakyti, kaip viskas blogai. Tikrai yra žmonių, kurie tai randa. Tiesiog tie žmonės, kurie gyvena ramiai, santūriai, nėra taip matomi. Jie neįdomūs televizijai... Bet manau, kad greitai toks gyvenimo būdas, tie žmonės gali pasidaryti įdomūs, nes visas tas dabartinis ritmas, skandalai, toks paviršutiniškas gyvenimo būdas ima atsibosti.
Jei užlietum žmogaus norą, troškimą tų tylių prabangos dalykų asfaltu, tai tą asfaltą vis tiek sulaužytų žolė...
- Jūsų knygos verčiamos į kitas užsienio kalbas, sėkmingai pasirodote tarptautinėse knygų mugėse. Ar jaučiatės įvertinta Lietuvoje?
- Žiūrėk, nuvažiuoji į kokį kaimelį, o žmogus tave pažįsta ne iš veido, bet iš radijo laidos ar dar iš kažkur. Malonu, ką čia jau slėpsi. (Šypsosi.) Bet vaidinti žvaigždę ne mano natūrai. Aš - namisėda, gadinu popierius, rašau ir tiek.
Gintarė Šatkauskaitė