Devintą dešimtį pradėjusi buvusi Šiaulių dramos teatro primadona Julija Gascevičiūtė-Zmirskienė apie keturis dešimtmečius praleistus teatre kalba santūriai, be didesnių emocijų. Į klausimą, ar buvo laiminga, moteris kiek pamąsčiusi prisipažįsta: „Nieko gero nebuvo mano gyvenime... Išskyrus teatrą...“
„Buvau teatre laiminga“
Julija Gascevičiūtė-Zmirskienė atveria savo kuklaus dviejų kambarių buto Šiauliuose duris. Pavadinta primadona, moteris tik juokiasi: „Buvau“. Dabar esą per vėlu apie tai kalbėti... Nors... Ponia Julija pralinksmėja prisiminusi visai neseną atveją, kai prie Šiaulių dramos teatro (ji teatro kolektyvo yra kviečiame į kiekvieną premjerą ir teatro šventę) ją užkalbino nepažįstamas vyriškis: “Jūs – aktorė?“ “Aš – pensininkė. Buvau aktorė“, – nustebusi atsakė ponia Julija. Tačiau vyras prisipažino puikiai prisimenąs aktorę, kurią buvo baisiausiai įsimylėjęs.
„Įsivaizduojate, pažino, turbūt iš akių, aš juk rudakė“, – sako ir dabar žavinga buvusi teatro primadona.
Gražuolė Julija Gascevičiūtė, kerinčia šypsena spindėjusi nuo scenos, vaidinusi inteligentiškas merginas ir moteris prisipažįsta iš tiesų laiminga buvusi tik teatre.
Asmeninis aktorės gyvenimas („Kaip ir daugelio artistų“, – liūdnai šypsosi) buvęs nenusisekęs. Scenoje suvaidinta aistra ir meilė, grįžus namo, virsdavo buitimi (iš pirmosios santuokos aktorė turi sūnų) ir nesutarimais su vyru aktoriumi Leonu Zmirsku, kuris žmonai pavydėjęs ne tik scenos partnerių, bet ir geresnių vaidmenų, primadonos statuso. Pasisukus kalbai apie šeimyninius santykius teatre, moteris svarsto: “Kažin, ar aktorių santuokos būna laimingos, turbūt ne, aš laimingų istorijų nežinau, net iš personalo“.
Kalbėdama apie savo gyvenimą, aktorė sako, kad jis buvęs labiau liūdnas, negu linksmas, nors teatre jos niekas liūdnos nematydavo. Praeina Julija, sakydavo, tai praeina šypsena...
Tačiau prakalbus apie teatrą, ponios Julijos akys vėl suspindi: „Taip, buvau teatre laiminga“.
Pirmoji intriga
O viskas prasidėjo nuo to, kad atėjusi į Šiaulių mergaičių gimnaziją, Julija pamatė skelbimą, kviečiantį į dramos studiją. Įstojo į ją ir prasidėjo teatrinis gyvenimas. Pirmasis išėjimas į sceną, buvo vaidmuo be žodžių, suvaidintas režisieriaus I. Tvirbuto spektaklyje „Vincas Kudirka“.
Iki šiol ponia Julija prisimena ryškų pirmąjį vaidmenį ir pirmąją intrigą teatre. Režisierius K. Juršys statė spektaklį „Kavoliūnai“ ir Julijai davė abituriento motinos vaidmenį, nors ji pati tada buvusi dar piemenė. “Juršys vis sakė: “nu, supranti, čia yra toks pasiutęs dalykas“, – prisimena aktorė, tačiau tik vėliau ji supratusi, apie kokį pasiutusį dalyką yra šnekama.
„O pasirodo, jiedu buvo susipykę su Bindokaite, kuri pretendavo į tą vaidmenį, o jis jai nedavė, bet davė piemenei, nu tu klausyk, kokia nesąmonė. Tačiau Bindokaitė paruošė tą vaidmenį, aš jau stoviu, laukiu išeiti, ir – išeina Bindokaitė į sceną, – kaip šiandien prisimena ponia Julija. – Nu tai ką, aš apsiverkiau, ir išėjau namo“. O K. Juršys baisiausiai supyko, kodėl Julija nėjo į sceną. Viskas pasibaigė tuo, kad Julija padavė pareiškimą ir išėjo iš teatro.
Sugrįžo tik 1956 metais, kai, atėjęs į namus, ją pakvietė į teatrą tada žinomas aktorius A. Semaška.
Tačiau tai, anot Julijos, buvusi pirmoji ir paskutinioji didelė teatrinė užkulisinė intriga.
Grįžusi į sceną aktorė juokiasi iš pradžių „neturėjusi širdies ant Bindokaitės“, tačiau vėliau aktorės susibičiuliavusios, o E. Bindokaitė jaunąją kolegę mokiusi vaidinti.
Primadona
Tuo metu nebuvo jokių teatro akademijų, tad aktoriai mokėsi vaidinti scenoje. Kiekvienas teatras turėjo savo studiją ir ruošė sau aktorius. J. Gascevičiūtės kurso vadovas buvo K. Juršys, tačiau dėstė ir I. Tvirbutas, E. Bindokaitė, P. Pinkauskaitė.
Bene pirmasis pagrindinis vaidmuo, prisimena aktorė, buvo režisieriaus A. Puzanausko statytame spektaklyje „Judri vietelė“, kuriame ir pats vaidino. “Labai mane ėdė Puzanauskas. Išvažiuojame į gastroles – ir po kiekvieno spektaklio “ir tą negerai padarei, ir tą“. Aš bliaunu. Vis ketinu važiuot namo, bet gal ir pramokau kažką...“, – prisimena karjeros pradžią aktorė.
Netrukus gražuolė Julija tapo teatro primadona. Pagrindiniai vaidmenys spektakliuose „Nora“, “Trys draugai“, “Viengungio gyvenimas“, “Don Karlas“... Dirbti teatre buvo labai įdomu.
Tačiau primadonos gyvenimas tuo metu nebuvo apipiltas rožėmis ir meilės laiškais. „Aš negaudavau tų meilės laiškų, gal dėl to, kad ištekėjusi buvau. Gal kokį vieną kitą“, – prisimena ponia Julija.
Ir koks tas primadonos gyvenimas, juk reikėję ir skalbti, ir valgyti virti, ir vaiką prižiūrėti. Laimė, Julija turėjusi labai gera atmintį – kol vyko užstalinis darbas, išmokdavusi tekstą.
Moteris juokiasi prisiminusi, kad iki pirmosios trumpai trukusios santuokos nežinojusi net kaip vanduo užverda. O kai mama liepdavo mokytis buities darbų, jauna mergina atšaudavusi: „Man bus dvi tarnaitės“. “Na va, taip visą gyvenimą – viena tarnaitė ir kita tarnaitė“, – rodydama abi savo rankas šypsosi teatro primadona.
Gastrolės
„Kad tas mūsų gyvenimas koks buvo, Viešpatie“, – tęsia aktorė, prisimindama, kaip visas teatras važiuodavo į gastroles viename sunkvežimyje kartu su dekoracijomis.
Ponia Julija pasakoja vieną nutikimą. Teatras iš kažkur buvo gavęs rusiškų milinių, jas išplatino tarp artistų, visi apsivilko, sulipo į sunkvežimį ir išvažiavo į gastroles. „Kai išlipome, žmonės klausia, o kur aktoriai? Tai mūsų kontrolierė, tokia Latonienė ir sako: “Aktoriai traukiniu atvažiuos“, – apie primadonos gyvenimą ir “komfortiškas“ keliones pasakoja ponia Julija.
„O gastrolės tai ką: nebūdavo nei viešbučių, nei valgyklų, scenoje miegojome... Paskui jau atsirado “raskladuškės“, prausdavosi aktoriai prie šulinio, tualetas, žinoma, lauke, skalbdavomės prie upelio – juk išvažiuodavome gastrolėms mėnesiui.... Bet buvo smagu“, – vėl nugrimzta į teatrinės jaunystės prisiminimus buvusi primadona.
Gastroliuodavo teatras visur, kur tik buvo mokyklos salė. Tuo metu rajonų žmonės turėjo galimybę pamatyti tikrą teatrą, dažnai mokyklos salės lūždavo, žiūrovai stovėdavo net ant palangių. Buvo ir nusistovėję gastrolių grafikai: vasarą – Palanga, rugsėjį – Vilnius, po to – Kauno muzikinis teatras.
Savo sūnų Donatą aktorė į gastroles veždavosi su savimi. Tačiau, kai vaiko kas klausdavo, kuo jis bus, gal artistas, atsakymas buvęs vienas: „Ne, mama nenori“.
„Sunkus tas aktorių gyvenimas, – sako ponia Julija, – savaitgalių neturi, vakarai užimti, laisva diena – pirmadienis“. Tačiau, kad pasirinko tokį kelią, ji nė kiek nesigaili. “O ką aš jau geresnio būčiau nuveikusi?“, – svarsto.
Apie „išvarymą“ ir “mūkų mūkas“
Kalbėdama apie savo išėjimą į pensiją, ponia Julija vis pasako: „Kai mane išvarė...“. Mat buvęs toks laikas, kai suėjus pensiniam amžiui (moterims buvo 55– eri), tuoj pat reikėdavę atsisveikinti. Julija Gascevičiūtė sako išėjusi iš teatro visam laikui, duris uždariusi ir brūkšnį užbraukusi.
„Įdomybė tokia: ir S. Kymantaitė, ir M. Mironaitė, būdamos mano amžiaus, dar skaitė eiles, vaidino. O aš, kaip išėjau iš teatro, taip nebenorėjau vaidinti, nežinia kodėl, gal įsižeidusi buvau, kad tada išvarė“, – dalijasi prisiminimais artistė.
Tiesa, kartą N. Mirončikaitė senjorams spektaklį buvo pastačiusi. „Aš ten vaidinau tokią su rateliais, turėjau laišką perskaityti. Atėjo tas momentas, kai reikia laišką skaityti, žiūriu, aš jo neturiu, o atmintinai per tingėjimą neišmokau. Ką dabar daryti? Greitai išvažiavau su tuo vežimėliu į užkulisius, pasiėmiau laišką, nieko niekam neaiškinau. Daug kas ten ir pamiršo, ir praleido, visko ten buvo...“, – pasakoja J. Gascevičiūtė.
Apie teatrą buvusi primadona sako nebegalvojanti nuo tos dienos, kai jį paliko. Bet ar neaplanko teatras sapnuose?
„Jėzau, čia mūkų mūkos – ištisai sapnuoju teatrą, – pliaukšteli rankomis ponia Julija, – tai vaidinu, tai teksto nemoku, tai nežinau, kur eiti“. Tačiau tokie sapnai, kiek teko girdėti poniai Julijai, kankina daugelį buvusių teatralų.
„Ir šiąnakt sapnavau teatrą, lyg remontas teatre, taip viskas nematyta, ne taip, kaip yra iš tikrųjų“, – bando prisiminti šviežiausią teatrinį košmarą J. Gascevičiūtė.
Julijos altorius
Aktorės namuose ant sienų kabo bajorystės herbas, įrodantis, kad J. Gascevičiūtė kilusi iš bajorų Prustšeci giminės. Ant giminės herbo vaizduojama koja.
„Pasakojama, kad vienas mūsų gentainis dalyvavo Žalgirio mūšyje prieš kryžiuočius, jam nukirto koją, bet jis dar tris kryžiuočius nugalabijo, už tai jam buvo suteiktas bajoro vardas“, – pasakoja ponia Julija, nežinodama, ar čia teikti reikšmės bajorystei, ar ne.
Kur kas brangesnis jai kitas „altorius“: sekcijoje surikiuotos sūnaus Donato Baikščio (pasirinkusio ekonomisto profesiją) šeimos nuotraukos. „Turiu dvi anūkes ir dvi proanūkes“, – pasigiria J. Gascevičiūtė. Į scenos pusę palinko garsi Lietuvos balerina Živilė Baikštytė – operos ir baleto teatro primabalerina.
Dosjė:
J.Gascevičiūtė– Zmirskienė gimė 1928 metų sausio 2 dieną Pociūnėliuose (Radviliškio raj.)
1944– 1945 metais – Žemaičių teatro Telšiuose aktorė.
1946– 1948 ir 1950– 1990 metais – Šiaulių dramos teatro aktorė
1948 metais baigė šio teatro dramos studiją, vadovas Kazys Juršys.
Svarbiausi vaidmenys: Nora (Henrikas Ibsenas. Nora, 1953 m), Jelena ( Antonas Čechovas. Dėdė Vania, 1954 m), Flora (Onorė de Balzakas. Viengungio gyvenimas, 1956 m), Marta (Aleksandras Kasona. Medžiai miršta stovėdami, 1957 m, Ebolė (Frydrichas Šileris. Don Karlas, 1960 m), Patricija Holman (Erichas Marija Remarkas. Trys draugai, 1965 m), Erika (Paulis Putninis. Saldi ištikimybės našta, 1982 m), Julijos Motina (Vidmantė Jasukaitytė. Žemaitė, 1986 m).
1977 metai – Lietuvos nusipelniusi artistė.
1998 metai – įteikta Potencijos Pinkauskaitės premija.
Nijolė KOSKIENĖ
