Vasario 13 d. Čikagoje netikėtai mirė žymus lietuvių išeivijos žurnalistas, literatūros tyrinėtojas, kultūrologas, Santaros-Šviesos federacijos narys, ilgametis „Akiračių“ redaktorius Liūtas Mockūnas.
Liūtas Mockūnas (1934 09 30 – 2007 02 13) gimė Lietuvoje, 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Mokėsi Kempteno lietuvių gimnazijoje. 1949 m. persikėlė gyventi į JAV. 1959 m. baigė Drexelio technologijos universitetą Philadelphijoje, 1959-1986 Čikagoje dirbo inžinieriumi konsultantu (akmens anglių transporto specialistu) jėgainių projektavimo firmose. Aktyviai dalyvavo lietuvių išeivių kultūrinėje, Santaros-Šviesos veikloje. Bendradarbiavo periodinėje spaudoje (Margutyje, Metmenyse, Akiračiuose), nuo 1969 m. - Akiračių redkolegijos narys.
Paskelbė straipsnių apie moderniąją lietuvių literatūrą. Sudarė ir suredagavo knygas: R. Šilbajorio „Žodžiai ir prasmė“ (1982), A. Škėmos „Raštai“ (t. 3, 1985), „Egzodo literatūros atšvaitai“ (1989, Vilniuje), V. Trumpos „Lietuva XIX amžiuje“ (1989), „Pokalbių akiračiai“ (1991). Parašė knygą apie lietuvių rezistenciją ir išeivijos vaidmenį joje „Pavargęs herojus“ (1997). Dalyvavo IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse (spec. slalomo varžybose senjorų klasėje laimėjo bronzos medalį).
Liūto ir Pranutės Mockūnų namuose Čikagoje nuolat šurmuliuodavo būrys žmonių, jų namai buvo atviri atvykstantiems iš Lietuvos. Čia viešiejusieji surasdavo ne tik nakvynę, globą, bet ir ypatingą intelektualinę aplinką.
Grįžęs gyventi į tėvynę L. Mockūnas aktyviai įsijungė į kultūrinę veiklą, daug padėjo perkeliant „Akiračių“ leidybą į Lietuvą Su entuziazmu dalyvavo įvairiuose Lietuvoje vykstančiuose renginiuose, rašė istorijos, kultūros, literatūros klausimais, visada spontaniškai reaguodavo į svarbiausius įvykius Lietuvoje ir išeivijoje. L. Mockūnas žavėjo ir stebino savo universalumu, neišsenkančia energija, tolerancija, bet ir aštria plunksna, nuolat inspiruodavo naujus projektus, į juos įtraukdamas ne tik bendraminčius, bet ir būrį jaunimo. Jo nonkonformistinė laikysena ir išmintis daugeliui kultūrinį liberalizmą kaip gyvenimo pagrindą suvokiančių žmonių buvo tikra gyvenimo mokykla. Dar tik prieš mėnesį jis meistriškai, lengvai slidinėjo Alpėse ir tik trumpam atsisveikino prieš kelionę į Čikagą. Jo mirtis prislėgė visus mylėjusius ir gerbusius šį ypatingą žmogų. Amžino poilsio Jo palaikai atguls gimtinėje.
VDU Lietuvių išeivijos institutas, „Akiračių“ mėnraščio redakcija
