Rugpjūčio 1 d. 20 val. kultūros centre „Ramybė“ (Vytauto g. 35, Palanga) Cezario Graužinio grupė parodys naujausią savo spektaklį „Lietuvos diena“. Spektaklio tekstų autorius ir režisierius – Cezaris Graužinis. Vaidina: Brigita Arsobaitė, Vilma Raubaitė, Paulius Čižinauskas, Julius Žalakevičius. Kompozitorius – Martynas Bialobžeskis.
„Cezario grupės“ spektakliai išsiskiria iš Lietuvos teatro panoramos ne tik originalia stilistika, bet ir ryškiai išreikšta asmenine kūrėjų pozicija. Tai įvertino ne tik Lietuvos, bet ir užsienio publika, mačiusi šių jaunų teatro menininkų spektaklius pagal originalias šiuolaikines pjeses „Arabiška naktis“, „Už geresnį pasaulį“ ir „Pasikėsinimai“, sakoma pranešime spaudai.
„Mums lietuviams reikia daugiau verkti. Tai yra valstybinės svarbos dalykas. Visa tauta privalo graudžiai bliauti. Tik bliauti, ir nieko daugiau nedaryti. Ir visi tada gaus pinigų. Nes visi mūsų gailės. Mūsų valstybės pilietis turi būti atpažįstamas kaip graudžiai verkiantis ir nieko neprašantis žmogus. Verksmas turi tapti mūsų tapatybe. Kad lietuvį iš to atpažintum. Neviltis akyse, kančios iškreiptas veidas – štai etniškai grynakraujo lietuvio pagrindiniai bruožai. Kad nuo šiol būtų taip: tik išvydai lietuvį – ir susigraudinai. Skleisti liūdesį – štai mūsų tautos misija, – teigiama „Lietuvos dienoje“
„Cezario grupė“ tekstą „Lietuvos dienai“ ryžosi kurti pati. Tokį sprendimą režisierius ir grupės vadovas Cezaris Graužinis grindžia tuo, kad spalvingame šiandienos lietuvių teatro pasaulyje nėra nė vieno spektaklio, kuris atskleistų jo kūrėjų santykį su Lietuvos dabartimi. Spektaklyje „Lietuvos diena“ siekiama išreikšti asmeninį santykį su esamuoju laiku ir kartu ieškoma atsakymų į universalius klausimus: apie ką svajoja statistinis jaunas žmogus Lietuvoje? Kokią praktinę filosofiją jis renkasi, pradėdamas sąmoningai kurti savo gyvenimą? Ar jis konfliktuoja su aplinka? Ar jis didžiuojasi savo visuomene? O gal jis turi motyvų gėdytis to, kad joje gyvena? Ir apskritai, ką reiškia gyventi čia ir dabar – XXI amžiaus pradžios Lietuvoje, kuri pirmauja Europoje pagal savižudybių statistiką, kenčia nuo politikų korupcijos, pilietinio susvetimėjimo, didėjančios emigracijos, ir tuo pat metu karštligiškai rūpinasi geresniu savo įvaizdžiu pasaulyje…?
„Lietuvos diena“ – tai virtuali kelionė po lietuviškosios savimonės užkaborius. Tai reakcija į ažiotažą keliančią diskusiją apie Lietuvos įvaizdį, į dirbtinai aktualizuojamas (politizuojamas) „tautinio identiteto paieškas“. Tai – chameleoniškas spektaklis apie chameleonišką mūsų laikų ideologiją. Tai – sveika anarchijos ir laisvės dozė nuo politinės demagogijos pavargusiai publikai.
„Cezario grupės“ Lietuvos dienos neįsprausi į jokias laiko ir erdvės ribas, grupės spektaklio „Lietuvos diena“ neįvardysi jokiais šiandieniam mūsų teatrui tinkamais terminais. Tai, ką daro šviesiaplaukė, žydrų akių ir nepaprastai skaidriai baltų marškinių ketveriukė, spektaklio afišoje žvelgianti į žydrą dangų, nepavadinsi spektakliu. Kalbėjimosi su žiūrovais seansu – galbūt; žongliravimo valanda šiandienos mūsų politikų ir žiniasklaidos minčių topais – galbūt. Tik ne spektakliu. Ne tuo įprastu teatro pastate reginiu, kuris iškart verstų svarstyti, ar teisingai elgiamasi su tekstu, ar bent lašas tiesos yra kuriamų veikėjų paveiksluose, ar visa tai apskritai įsitenka į spektaklio laiko, vaizdo, suvokimo ir vertinimo „rėmus“, – rašo Rasa Vasinauskaitė.
