Pastaruoju metu padažnėjo „muzikiniai sugrįžimai“. Veteranai „Led Zeppelin“, veteranas Neilas Youngas. Dabar štai sugrįžta ir muzikalių architektų dream team „Antis“ – dar nevisai „veteranai“, bet jau neabejotina legenda. Ir ne vien muzikinė – tam tikra prasme „Antis“ yra ir politinė/visuomeninė legenda.
Kai sugrįžta veteranai ir legendos, dažnai iškyla dilema. Iš vienos pusės, norisi, kad jie būtų „kaip tada“. Iš kitos pusės, norisi, kad jie visgi sugrįžtų į dabartį, o ne į savo „aukso amžių“, nes laikas nestovi vietoje, ir antrą kartą to paties stebuklo nepakartosi.
Skirtingai nei „zeppelinai“ ir Youngas, „Anties“ vyrukai sugrįžo ne tik į sceną, be ir į muzikos parduotuvių lentynas. Jų naują albumą „Ančių dainos“, išleistą šią savaitę, sudaro 11 visiškai naujų dainų. Vien tai, kad plokštelėje nėra nei vieno koverio, remikso ar dar kokio nors galingą praeities potencialą eksploatuojančio pokšto, lyg ir turėtų byloti apie tai, kad „Antis“ tvirtai apsisprendė sugrįžti į dabartį, o ne į šlovingus „Lituanica ’86“ laikus.
Bet pakalbėkime geriau apie patį įrašo turinį. O tai jau yra gerokai kebliau – kalbėti apie naujojo albumo muziką kaip apie visumą beveik neįmanoma. Tenka kalbėti atskirai apie tekstus ir apie patį skambesį. Tekstai, nors ir išsaugojo „firminę“ Algirdo Kaušpėdo ironiją ir „zombišką“ dainavimo manierą, visgi liudija, kad „Antis“ gyvena šiandieninėje Lietuvoje. Ironijos objektai pasiskolinti iš nūdienos aktualijų: verslininkai, „rimtos ponios“, kūrybinis elitas ir t.t., todėl tikriausiai ras atgarsį ir šiuolaikiškose jaunesnės klausytojų kartos sielose ir galvose.
Su muzika, deja, reikalai prastesni. 80-ųjų pabaigos skambesys 2007-ųjų pabaigoje išleistame įraše atrodo kaip kuriozas, ir su tuo nieko nepadarysi. Jei nežinočiau, kokio disko klausausi, bučiau spėjęs, kad tai geru dvidešimtmečiu anksčiau įrašyta muzika. Kalba net ne vien apie stilistiką, bet ir apie patį įrašo skambesį – pernelyg kompresuotas garsas, tarsi jam kažkas trukdytų prasiveržti į platesnę ir spalvingesnę akustinę erdvę. Sunku pasakyti, kodėl taip yra – ar todėl, kad kitaip „Antis“ dar neišmoko, ar todėl, kad tai sąmoningai siektas „prisiminimų atitikimo“ efektas, o gal tiesiog todėl, kad naujas įrašas yra parodija į pačius save, t.y., 80-ųjų „Antį“?
Vienu žodžiu, išgirdus „Ančių dainas“, tenka konstatuoti, kad albumas „suveiks“ greičiau kaip nostalgiškas suvenyras naujoje pakuotėje, nei kaip muzikinė naujovė. O būtų buvę įdomu išgirsti „Antį“, įdarytą visai šviežiu muzikiniu įdaru.
„Antis“
„Ančių dainos“
Išleido: „M.P.3“
Pliusas: „CV“, „Mes rimti!“, „Jei kas“
Minusas: „Rugpjucio 33“, „Auksinis Buda“
Įrašą recenzavimui suteikė „Muzikos bomba“
