Jam dar negimusiam tėvai nupirko pianiną. Gimė jis tą pačią dieną, kaip ir V. A. Mocartas. Vaikystėje, kaip ir didis kompozitorius, grojo su šaukštais ant puodų. Šiandien 29-erių metų Kasparas Uinskas skambina fortepijonu garsiausiose pasaulio salėse ir tiki, kad muzika gali pakeisti pasaulį.
2007-2008 m. K. Uinsko debiutiniai pasirodymai įvyko „Kennedy Center“ Vašingtone, „Carnegie Hall“ Niujorke, „Wigmore Hall“ Londone. Šį mėnesį pianistas pasirodys Berlyno filharmonijoje. Tačiau, užuot skyręs savo talentą ir energiją vien tik solinei karjerai, jaunasis muzikas dega idėja atvesti į koncertų sales kuo daugiau jaunimo.
Ketvirtadienį jis grojo Klaipėdos koncertų salėje vykstančiame festivalyje „Skambanti banga“ su jaunaisiais uostamiesčio muzikos mokyklų ugdytiniais, o prieš tai lankėsi mokytojų streiko krečiamose vidurinėse mokyklose, kvietė vaikus į paskaitas apie klasikinę muziką.
Kodėl jūs užsiimate edukacine veikla, juk mokyklose dirba muzikos mokytojai, kurie atsakingi už vaikų muzikinį švietimą?
Visada koncertuodamas pasigesdavau salėse jaunimo. Jeigu jaunimas neateina į koncertų salę, kodėl muzikas pats negali nueiti pas vaikus? Dviese su draugu pabandėme įgyvendinti šią idėją Vilniaus mokyklose. Žinoma, mūsų sumanymas daugeliui pasirodė labai drąsus. Žmonės įsitikinę, kad dabartiniai vaikai nežino nieko daugiau, išskyrus MTV ir realybės šou, ir žinoti nenori. Gąsdino, kad būsime išjuokti.
Tačiau man atrodo, kad klasikinė muzika yra labai įdomi ir labai stipri komunikavimo priemonė ir, kad vaikai priims ją, nes jie – kur kas didesni idealistai nei suaugusieji. Aplankėme 30 Vilniaus vidurinių mokyklų ir mano spėjimas pasitvirtino. Dauguma vaikų nelabai supranta, kas yra klasikinė muzika, nes niekada neturėjo progos jos išgirsti gyvai.
Kokia buvo vaikų reakcija ir projekto rezultatai?
Vaikai pirmiausiai labai apsidžiaugė, kad buvo atleisti nuo pamokų. O kai pradėjau aiškinti, kad fortepijonas yra instrumentas, kuris gali atskleisti bet kokią žmogaus emocinę būseną, kaip jo skambesyje įžvelgti vaizdinius ir iliustravau tai grodamas, jie puikiai viską suprato.
Vaikams išdalinome anketas, kuriose jie anonimiškai vertino mūsų projektą. 95 procentai vaikų dėkojo ir buvo sužavėti, jiems klasikinė muzika buvo atradimas. Viena mergaitė parašė: „Aš esu mačiusi, kaip muzikos mokytoja vienu pirštu groja gamą, bet negalvojau, kad klasikinė muzika gali būti tokia“.
Vėliau, grodamas rečitalį Nacionalinėje filharmonijoje, salėje išvydau labai daug jaunimo. Po koncerto prie manęs priėjo ir sveikino tuose užsiėmimuose dalyvavę vaikai. Taigi manau, kad mūsų drąsi misija pavyko.
Klaipėdoje mūsų paskaitos sutapo su mokytojų streiku. Čia sąlygos buvo sudėtingesnės, nes buvau vienas ir grojau kūrinius pianinu, ne fortepijonu. Aiškinau vaikams, kad aš jiems atskleidžiau tik gal vieną tūkstantąją to, ką galima išgirsti puikioje Klaipėdos koncertų salėje.
O kaip ir kada pats atradote muziką?
Mano atvejis standartinis. 6-erių metų tėvai nukreipė mane į muzikos mokyklą. Tėvai mano taip pat muzikalūs. Tėtis groja kontrabosu, mama – akordeonu. Man, dar negimusiam, nupirko pianiną. Tiesa, vaikystėje man labiau patiko būgnininko vaidmuo, kol mama šeimininkaudavo aš jai grodavau mediniais šaukštais per puodus.
Muzikos mokyklose mokosi ir jas baigia daug vaikų, tačiau ne visi pasuka profesionalaus muziko keliu. Ar jūs niekada neprotestavote prieš muzikinio ugdymo sistemą?
Dar ir kaip protestavau! Ne todėl, kad nepatiktų muzika, bet parodykite man vaiką, kuris norėtų groti daug valandų. Buvau problematiškas vaikas, turėjau labai daug nesuvaldomos energijos, nes esu ne tipiškas santūrus lietuvis, o maišyto kraujo. Buvau padūkęs ir tai vėliau atsigręžė prieš mane. Tik vėliau, bręsdamas suvokiau, kas yra kas, ir nukreipiau visą savo energiją tik muzikai. Tada tapo lengviau gyventi bet kokioje sistemoje.
Grojate pasaulinio garso koncertų salėse. Kokia jūsų sėkmės formulė?
Man atrodo, reikia labai degti tuo, ką darai, gyventi tuo ir turėti viziją. Labai svarbu nebijoti eiti nauju keliu ir susidurti su sunkumais. Būna, kad žmonės turi labai puikias vizijas, tačiau susidūrę su nenumatytais sunkumais, nuleidžia rankas. Tai yra problema.
Muzikantas – jautri siela, lengvai pažeidžiama asmenybė, tačiau kartais jam reikalinga dramblio oda, kad atlaikytų spaudimą, kuris prasideda pradėjus žengti pirmuosius žingsnius į karjeros kalną.
Su kokiomis kliūtimis susiduria karjerą darantis muzikas? Konkurencija?
Galima pavadinti tai konkurencija.
Iš tiesų pradeda plakti labai daug piktų liežuvių. Atsiranda daug žmonių, kurie bando tavo sėkmę paniekinti, paneigti, trokšta, kad tu sukluptum.
Ar be muzikos jus kas nors domina šiame gyvenime?
Man domina laikmetis, kuriame mes gyvename, man rūpi, kas apsprendžia žmonių elgesio motyvus, kaip asmenybę veikia aplinka. Gyvename abejotinų vertybių laikais, gauname labai daug nereikalingos informacijos, mūsų dėmesį nuo reikšmingų dalykų nukreipia beprasmės pramogos. Televizija, renginiai linksmina žmones primityviu būdu tą konkrečią minutę, tačiau nekalba apie tai, kas yra gyvenimo esmė. Negaliu žiūrėti televizoriaus, nes nerandu paaiškinimo tam, ką jis rodo.
Pamišimas dėl vartojimo – peržengęs bet kokias ribas. Reklamos industrija išplovė žmonėms smegenis taip, jog jie tiki, jog įsigiję kokį nors daiktą pakeis savo gyvenimą. Niekas nekalba apie tai, kad žmogus suvokia savo gyvenimo esmę ir prasmę tik išgyvendamas gilius jausmus, o ne nuo jų bėgdamas ir apsvaigdamas nuo kažkokių nesąmonių. Nesakau, kad reikia visą laiką būti rimtam ir gyventi skausme. Svarbu surasti pusiausvyrą. Tačiau be gilių dalykų gyvenimas nieko nevertas.
Aš neteigiu, kad gera muzika yra tik klasikinė muzika. Aš klausausi įvairios muzikos. Man pavyzdžiui, labai patinka Eminemas, nes tai žmogus, kuris turi idėją ir išsako mintį. Tai yra svarbu.
Manote, kad klasikinė muzika gali tapti išsigelbėjimo ratu iš šios tuštybės?
Ne tik klasikinė muzika, bet apskritai menas. Nes žmogus priimdamas meną suvokia, kad jis turi sielą.
Kalbino Jurga Petronytė
