„Dešimt metų nuo pirmosios knygelės, kuri pasirodė iškart po to, kai baigiau mokyklą, tyliai rašiau, bet niekam nerodžiau, nes netikėjau, kad tai kam nors rūpi. Auginau sūnų, dirbau žurnaliste – reikėjo išsilaikyti. O rašymas buvo kaip šokis, kurį šoki užsidaręs namie. Šoki ne publikai ir ne partneriui, ne tam, kad išmoktumei dar geriau šokti, ne todėl, kad tai kažkaip labai prasminga, o tik dėl beprotiško džiaugsmo šokti – nes niežti visą vidų“, – taip apie savo pomėgį, tapusį profesija, atsiliepia viena talentingiausių šiuolaikinių Lietuvos rašytojų Laura Sintija Černiauskaitė, tik po daugelio metų suvokusi, kad rašymas – jai duotas talentas. „Kad rašymas – tikrai talentas, kad man leidžiama jį pražydinti ir atgręžti į pasaulį, pradėjau suvokti vos prieš keletą metų. Turbūt parašiusi „Kvėpavimą į marmurą“, – prisipažino ji.
Laura Sintija Černiauskaitė pirmą savo apsakymų knygą „Trys paros prie mylimosios slenksčio“ parašė dar mokykloje. Knyga respublikiniame jaunųjų filologų konkurse laimėjo pirmojo laipsnio diplomą už geriausią moksleivišką prozą bei Lietuvos rašytojų sąjungos paskelbtą „Pirmosios knygos“ konkursą.
Po šešerių metų rašytoja debiutavo kaip talentinga dramaturgė, kurios pjesė „Išlaisvinkit auksinį kumeliuką“ 2001 metais buvo pastatyta Elfų teatre. Dar po kelerių metų išleistas apysakų ir pjesių rinkinys „Liučė čiuožia“ susilaukė itin didelio dėmesio. Pagal šios knygos pjesę tuo pačiu pavadinimu spektaklį pastatė net trys režisieriai – Algirdas Latėnas, Vladimiras Skvorcovas ir Yana Ross. Berlyno teatrų festivalyje pjesė „Liučė čiuožia“ laimėjo pirmąją vietą.
Trečioji Lauros knyga „Artumo jausmas“ 2006 metais pateko į geriausių lietuviškų knygų penketuką, o 2009 metais romanas „Kvėpavimas į marmurą“ pelnė Europos Sąjungos literatūros premiją. Naujausia jos knyga „Kambarys jazmino krūme“ šiais metais pristatyta Knygų mugėje.
Paprašėme rašytojos pasidalinti mintimis apie rašymo dovaną ir tai, kas yra talentas bei kaip jį vertinti. Kaip supratai, kad rašymas yra tau duotas talentas?
Rašiau visą laiką, vos tik išmokau taisyklingai laikyti parkerį. Nesusimąstydavau kas ir kodėl. Toks anksti atsiradęs poreikis, gal bėgimas nuo nesimpatiškos, bauginančios tikrovės į vaizduotės pasaulius, kur daug įdomiau, ryškiau ir – saugiau. Tėvai reikalavo ne iniciatyvos, bet paklusnumo. Taigi perkėliau „iniciatyvas“ į procesą, kurį kontroliavau aš pati ir kur niekas nekontroliavo manęs.
Vėliau, mokykloje, lietuvių kalbos mokytoja Rima Mackevičienė mane per rašinius pagavo. Skaitydavo juos visai klasei. Žiūrėjo į mane kaip į kažką ypatingą. Man toks žvilgsnis buvo neįprastas, trikdantis, bet, žinoma, malonus ir drąsino. Mokytoja turbūt ir buvo pirmoji, subtiliai kritikuojanti skaitytoja. Tuo iš kitų mane išskiriančiu žvilgsniu ji sukūrė man mokykloje savotišką inkubatorių.
Deja, baigusi mokyklą patekau į tikrąjį gyvenimą. Niekas neglostė galvos tik todėl, kad gražiai rašau. Jutau, kad noriu ir galiu rašyti, bet ar tai gali tapti profesija? Rašymas buvo per daug intymus, kad taptų pragyvenimo šaltiniu, o be jo jaučiausi tiesiog ne savimi.
Kaip keitėsi tavo supratimas apie tau duotą rašymo dovaną? Kaip vertini šį talentą? Kas tai – dovana, malonė ar tavo pačios pastangomis ir darbu įgytas nuopelnas?
Žinoma – malonė. Kaip absoliučiai viskas. Kaip ir tai, kad apskritai esame sukurti. Kai mėginu mąstyti, kad esu, apima ekstazė, ašaros – niekaip nesuvokiu, neaprėpiu savo būties stebuklo. Tik suprantu, kad tai, jog esu, yra pats tikriausias Viešpaties buvimo įrodymas. Manęs mažai, o Jo tiek daug, ir jis prasideda kažkuriame įslaptintame mano būties taškelyje. Tame taškelyje prasideda ir rašymas. Taigi Viešpats ir kūrybos versmė esybės gelmėje yra taip susipynę...
Jis įdėjo man galėjimą ir poreikį rašyti, Jis leidžia man naudotis tais instrumentais. Kodėl – nežinau ir tai ne mano reikalas. Negaliu šito savintis. Mano užduotis – atsiverti malonei, parodyti valią, ištvermę, tam tikrą rašymo discipliną. Ir būtinai – dėkoti. Buvo laikas, kai labai aiškiai jutau, jog rašyti galiu tik pasimeldusi. Ir nevalia apkeisti vietomis šių dalykų. Susikaupi maldai ir staiga junti, kaip smegenis pertraukia skersvėjis – atrieda naujas tekstas arba žinojimas, ką ir kaip rašyti. Bet tą įkarštį turiu paaukoti, nukreipti jį į maldą, parodyti Viešpačiui, kad Jis man yra svarbiausias.
Žmogus renkasi, ką daryti su duotu talentu. Vieni talentais naudojasi tam, kad išpopuliarėtų, kiti – kad tarnautų kitiems žmonėms, treti – kad pasipelnytų. Ko tu trokšti ar sieki rašydama? Kokiam tikslui, tavo manymu, iš tiesų duotas talentas?
Talentas yra jėga, kuri gali tave sunaikinti arba priartinti prie Viešpaties. Be to, ši jėga galinga ir šiurkšti, jos taip lengvai savo tikslams nepanaudosi. Ji nepavaldi mūsų įgeidžiams, nors kartais ir gali taip pasirodyti. Bet tikrai neilgam. Nesuprantu, kodėl vienus Viešpats apdovanoja labiau už kitus ir koks yra talento tikslas. Gali būti, kad mes jį per daug sureikšminame. Gali būti, kad talentas tik leidžia mums pagyventi ypatingu sielą ir sąmonę praplečiančiu režimu ir per savo kūrybą atverti šias erdves kitiems, – ir nieko daugiau.
Nežinau, kodėl vieni žmonės menui tokie jautrūs, o kiti visiškai abejingi. Nesuprantu, kodėl esu rašytoja, o ne buhalterė, politikė, verslininkė ar ūkininkė. Nesukūriau savęs. Kartais aiškinuosi taip: Viešpats labai manimi pasitiki, jei leido ne tik rašinėti, bet ir leisti knygas (vadinasi, per knygas veikti, žadinti, o gal kutenti ir erzinti kitų žmonių sielas) ir netgi gauti už tai premijas. Vadinasi, kad ir kas nutiktų, aš turiu pasitikėti Juo. Net jeigu vieną dieną Jis užsuks rašymo kranelį ir pašauks mane, pavyzdžiui, į vienuolyną. Kontempliatyvų!.. O rašydama nieko sąmoningai nesiekiu ir netrokštu – tiesiog tą akimirką esu rašančioji. Kai atidedu rašymus ir einu kepti šeimai kotletų – esu kepančioji. Ir viskas!
Talentų yra įvairių. Vis dėlto ne visi jie žmonėse išsiskleidžia, arba jie ne tokie ryškūs. Kaip manai, nuo ko tai priklauso? Kokios turi būti aplinkybės, kad žmogui duoti talentai nebūtų užkasti?
Jeigu Viešpats duoda talentą, Jis pasirūpins, kad jo neužkastumei. Visos aplinkybės yra iš Jo. Nereikia galvoti apie talentą kaip apie kažkokią išskirtinę dovaną. Tai tiesiog nereikalinga, be to – veda į baisias pagundas ir paklydimus. Pamažu suprantu, kad talentas visai nėra svarbus. Svarbu patikti Viešpačiui, būti pasirengusiam dėl Jo atsisakyti visko, prie ko esi prisirišęs, kaip ciuckiui sekti Jam iš paskos, stengtis klausytis, ką jis tau kalba tavo esybės slaptybėje, ir garsiai šaukti, kai atrodo, kad atsilikai ir nebejunti sieloje Jo drabužio plevenimo. Tai ir viskas. Viešpačiui esi Jo paties kūrinys – su talentu ar be, koks skirtumas. Visa kita – detalės, kurios gyvenimo laiku gali keistis, pasireikšti ir išnykti. Viešpats leidžia suprasti, kas Jam patinka. O tu tik klausykis ir būk.
