„Dirbtuvių, kur menininkams kurti, Lietuvoje nėra, žmonės už savo pinigus rengiasi studijas. Valstybė palaiko tik brangiai kainuojančias idėjas, kurias bruka vienas ar kitas politikas.
Jei nėra kur dėti pinigų, gerai, statykime visokius gugenheimus, bet prieš pradėdami įgyvendinti tokio masto projektus, realiai pagalvokime: kas jų čia važiuos žiūrėti?“ - garsiai svarsto Lietuvos animacinio kino režisierius, animacinių filmų vaikams „Dovana“, „Baubas“, „Bermudų žiedas“ ir kitų autorius dailininkas Ilja Bereznickas, rašo „Respublika“.
„Rodykite Lietuvą, ne visokius „fluxus“
„Tiesiogiai susidūriau su išreklamuotu Guggenheimo muziejumi, - pasakoja I. Bereznickas. - Vykau į seminarą San Sebastijane, Ispanijoje, ir sentimentų vedamas užsukau į Bilbao, miestą, kur prieš 20 metų su filmu „Bermudų žiedas“ sportinių filmų festivalyje laimėjau pirmą vietą. Baskų provincijoje pastatytas Guggenheimas buvo apytuštis. Muziejuje lakstė dešimt suvarytų moksleivių, kavinėje, knygyne - vos keli pavieniai žmonės. Tai įsivaizduokite, kas dėtųsi prie lietuviškojo Guggenheimo...
Geriau daugiau dėmesio skirkime vietiniams performansams, kurie tikrai sudomintų turistus. Tarptautinius projektus renkime pasaulio centruose: Niujorke, Paryžiuje, Londone, bet ne Lietuvoje!
Gyvenau Niujorke, šalia Metropolitano, to paties Guggenheimo meno muziejaus. Ten - tikri bohemiško gyvenimo židiniai. Be to, daugelyje Niujorko muziejų galima apsilankyti nemokamai.
Pavadinti Vilnių Europos kultūros centru - labai gerai, bet klausimas: ar čia tikrai kultūros centras? O jei jau visi važiuoja į Vilnių, tai rodykite Lietuvą, o ne visokius „fluxus“, kurie kaži ar verti tų milijonų. Juk tokių „fluxistų“ pas mus pilna, kurie šiukšlėse gyvena ir visokias nesąmones kolekcionuoja“.
„Prasidėjo jovalas su pinigais“
Jungtinių Amerikos Valstijų, Norvegijos, Izraelio kino studijose dirbęs žinomas Lietuvos animatorius anekdotine situacija pavadina ir susidūrimą su „Vilniaus - Europos kultūros sostinės“ (VEKS) rengėjais. Jam buvo pasiūlyta dalyvauti šiandien jau labai kritiškai vertinamame projekte „Gyvūnas“ - iš Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos auklėtinių piešinių sukurti animacinį filmą.
„Tačiau prasidėjo jovalas su pinigais. Biudžetas buvo toks mažas, kad sutiko dirbti tik mano studentai. Jie ant ekrano padarė pavyzdžius, kaip tai atrodys. Tačiau galiausiai VEKS atstovas pinigus pradėjo dalyti į tris dalis ir šiais metais buvo nuspręsta projektą pristatyti tik su Lietuvos vaikų darželiais ir britų neono menininku Ronu Haseldenu. Kaip suprantu, suaugęs žmogus iš vaikų piešinių sukurs tris neono šviesų instaliacijas - t.y. kopijuos vaiką, jo emocijas. Man tai tikras absurdas, nelaikau to menu“.
I. Bereznicko projektas taip ir liko pradinės stadijos. Organizatoriai pažadėjo, kad savo projektą animatorius galės pristatyti kitąmet.
„Minia buvo visiškai neapsaugota“
„Nuėjau per Naujuosius į aikštę pažiūrėti fejerverkų. (Beje, girdėjau, kad po jų Katedrą reikia truputį remontuoti, užlopyti skyles.) Negaliu sakyti, kad negražu. Bet va draugai sakė, kad nuo Užupio kalno nieko nematė, tik dūmus. O reklamavo, kad ir iš kosmoso matysis... Iš kosmoso turbūt Dievulis žiūrėjo ir sakė: „Na ir sugalvojo tie lietuviai, nieko nematyti...“ - šypsodamasis prisiminė I. Bereznickas.
Prakalbęs apie naujametį vakarą Katedros aikštėje, kūrėjas prisimena Amerikoje, Vašingtono aikštėje, vykusius nepriklausomybės dienos minėjimus. „Visi su arbatytėm, kavytėm ant pledų guli, gitaros, dainos, pažintys, bendravimas - tikra kultūringa šventė. O čia atsistojai kaip silkė ir saugokis, kad negautum alkūne į galvą. Bet kokia provokacija, koks nors sprogimas - ir lavonų būtų buvę pilna. Minia buvo visiškai neapsaugota. Buvau priklausomas ne nuo savęs, o nuo kairės ir dešinės. Buvo gaila žiūrėti į tėvus, į šventę atėjusius su mažais vaikais“, - pasakojo I. Bereznickas ir prisipažino, kad vos išvengė apsistumdymo su vienu priekabiu įkaušusiu vyriškiu.
„Menininkai visada buvo labai užgrūdinti“
„Ši ekonominė krizė - apmąstymo, rezervo ieškojimo metas. Visame pasaulyje žmonės vadovaujasi filosofija - kuo daugiau kaupti, o paskui išmesti. Buvo toks dailininkas Alexanderis Sitnikovas. Apie jį net sukūrė animacinį filmą. Menininkas tempdavo namo visus baldus, kuriuos žmonės išmesdavo lauk. Kai jis mirė, policija negalėjo įeiti į butą, nes nebuvo įmanoma atidaryti durų.
Tai liga. Daug tokių žmonių pasaulyje. Bijau, kad mes visi neliktume tokiais ligoniais. Gal krizė atvers akis, gal ateis mintis pasidalyti daiktu su artimuoju, kuris nieko neturi... Gal tas apmąstymų metas atneš truputį racionalumo. Ne tik žmonių gyvenime, bet ir mene, kuriame dabar per daug avantiūros.
Viskas, kas šiandien padaroma, priskiriama šiuolaikiniam menui ir niekas nekritikuoja. Nesu už draudimus, tačiau srautas eina ir jaučiasi, kad žmonės kartais labai nupigina meną“, - mintimis dalijosi I. Bereznickas.
„Manau, kad menas išgyvens, nes menininkai visada buvo labai užgrūdinti. Tarybiniais laikais gyveno rūsiuose, dirbo bet kokiomis sąlygomis. Juk menas klestėjo ir inkvizicijos laikais. Tuo metu, kai siautė badas, maras - menas buvo labai stiprus, - kalbėjo animatorius. - Tad visiems menininkams palinkėčiau stiprybės. Ne klausyti srauto propagandos, o daugiau patiems analizuoti situaciją, statyti savo barikadą“.
Gintarė Šatkauskaitė
