Į esto Arbo Tammiksaaro filmą „Naciai ir blondinės“ (rodytas „Skalvijoje“) žiūrovus priviliojo seno kino nostalgija. Kas nežino, kad visuose sovietiniuose filmuose apie karą vokiečių kariškių vaidmenyse nepakeičiami buvo „pribaltai“.
Algimantas Masiulis, Romas Ramanauskas, Vytautas Tomkus, Juozas Budraitis, Bruno Oja, Uldis Dumpis... Aukšti, stotingi, sportiški, jie mokėjo nešioti uniformą, o jų išraiškingiems bruožams tobulai tiko elegantiškos karininkų kepurės, rašo „Respublika“.
Filmas nelauktai nuvylė. Be tvirtesnio nugarkaulio, raiškesnio žiūros kampo jis subyrėjo į senų juostų fragmentų kratinį su nebūtinais, o kartais net gluminančiais intarpais. Jaučiau, kaip nervinasi šalia sėdėjęs Romas Ramanauskas, vienas iš „nacių“. Užsidegus šviesai neslėpė nusivylimo. Nori apie tai pakalbėti? Norėjo.
- Filmas sulaukė dėmesio, kai dar buvo kuriamas. Reporteriai, interviu, palankios prognozės... Kaip viskas prasidėjo?
- Prieš porą metų į Vilnių atvažiavo du filmo kūrėjai. Jauni vaikinai, mano sūnaus amžiaus. Dar spėję užbaigti anų laikų SVKI, garsėjusį šalia geriausių Europos kino mokyklų - Prahos, Lodzės... Dar gebančių rusiškai susikalbėti. Aš pagal jų sumanymą turėjau būti lyg ir tokia jungiamoji grandis. Kaip pavadino Saulius Macaitis - filmo kuratorius.
- Ką veikė filmo kuratorius?
- Sugalvojom tokias vaidybines reprizas. Aš, sakysim, sėdžiu savo bute ir nuobodžiauju. Imu skambinėti seniems draugams - gal susitinkam, gal prisimenam senus laikus. Atsiliepia Budraitis, Masiulis, Dumpis, Kalninis... Mane filmuoja senamiestyje, Užupyje. Pasakoju apie senus laikus, keliones traukiniu į Maskvą, gyvenimą viešbučiuose, ypatingą kino terpę, kupiną Kusturicos motyvų...
Po savaitės filmavimo Vilniuje - jau Maskva. Pataikėm į Pergalės šventę. Visi gatvėse, veteranai - su medaliais, gėlėmis. Aš vaikštinėju po Arbatą su mikrofonu rankoje ir klausinėju, kaip jiems, patyrusiems tikrąjį karo kvapą ir skonį, atrodėme mes, Pabaltijo aktoriai, vaidinę nacius? O jie šypsosi ir sako: mes jus mylėjom, juk iš tikrųjų jūs buvot geri. Ir būtinai pridurdavo: kaip mums dabar jūsų trūksta!
- Pasakoji lyg ir apie kitą filmą...
- Supratau, kad nušokom nuo bėgių, kai susitikom antrą kartą. Labai svarbi pasidarė režisieriaus žmona ir jos nuomonė. Filmą bandyta politizuoti. Teko rimtai pasipriešinti, kad neatsirastų intarpų su Leonidu Brežnevu, kad nebūtų finalo su gėlių dėjimu prie Laisvės paminklo Rygoje. Būtų buvę pretenzinga, nekorektiška. Aš pasiūliau variantą: prie Brėmeno muzikantų! Ateina nusilenkti trubadūrai, menestreliai, amžini juokdariai...
- Filmas baigiasi iškilmėm senovinėje Cėsių pilyje. Vyriausiuoju Tarybų Sąjungos naciu skelbiamas Masiulis...
- Kad jam išties nebuvo lygių. Jo maršalas garsiajame filme „Skydas ir kalavijas“ imponavo net tarybiniams milicininkams.
- Tai vis dėlto kodėl pabaltijiečiai – „geriausi fašistai“? Kad aukšti, kad blondinai, mėlynakiai?
- Jei statytojams rimtai būtų rūpėjęs tas klausimas, gal šiandien turėtume rimtą filmą, įdomų ne tik mums patiems, bet ir anglams, prancūzams, vokiečiams. Kuo, pavyzdžiui, mes skyrėmės nuo kitų? Tik tuo, kad mokėjom geriau naudotis peiliu ir šakute, geriau laikyti taurę nei briaunuotą stiklinę? Kiti, beje, tokiose smulkmenose ir klupdavo. Kartą pastebėjau, kaip „tai darant“ filmavimo aikštelėje mane godžiai stebėjo Jermolnikas...
- Už savo karininkus esate sulaukęs nemažai pagyrų...
- Net rašė, kad „atskleidžiau fašizmo esmę“.
- Vis dėlto nė vienas uniformuotas gražuolis nėra suvirpinęs tiek širdžių, kiek Richardas iš „Ilgos kelionės per kopas“. Ne vokietis, latvis, bet taip pat užsivilkęs vokiečių karininko uniformą...
- Tikra tiesa. Būdavo net nesmagu, kad pagal populiarumo reitingus lenkdavau Viją Artmanę ir Jurį Jarvetą. Taksistai atpažindavo. O neatpažinę atsiprašydavo: atleiskit, ne iškart pažinau... Moterys piktinosi mano partnere: „Idiotė! Nemylėti tokio vyro!“ Ričardais anuomet gimusius berniukus krikštydavo...
- Ar ne kuriozas, kad Valstybinė premija, kuria pasidalijo filmo kūrėjai, atiteko ne tau, o „teisingą“ partinį suvaidinusiam Juozui Kisieliui. Turėjo jaustis nesmagiai.
- Atrodo, kad taip ir buvo. Prie čerkos pasišnekėdavom. Tau pasisekė, sakydavo, o mano - ne ta medžiaga...
- Matai, noriau kalbamės apie „Kopas“ nei apie „Nacius ir blondines“...
- O ką čia kalbėti - viskas šaibom išėjo. Nemirtingoji Faina Ranevskaja tokiais atvejais sakydavo: „Nusifilmuoti prastam filme - tas pats, kas nusiš... į amžinybę“. Vis dėlto negaliu nurašyti vienos aplinkybės - filmo kūrėjų suteiktos galimybės susitikti seniems draugams. Mūsų vis mažėja ir mažėja... Net iš „Ilgos kelionės...“ belikom keturi: Raimondas Paulas, Uldis Dumpis, Livita Ozolinia ir aš. Nebėra anksti nuskendusio talentingo operatoriaus Janio Murnieko, nebėra tragiškai žuvusio Juozo Kisieliaus, režisieriaus Aloyzo Brenčo... O ir „nacių“ gretos mažėja. Išėjo Bruno Oja, Juris Jarvetas, Bronius Babkauskas, Gunaras Cilinskis, ką tik - Karolis Sebris. Vos vos savo prizą spėjo atsiimti Algimantas Masiulis...
Audronė Jablonskienė
