Jei reikia šalies, ištiktos bankroto, simbolio – štai jis, iškilęs virš Reikjaviko kontūrų 74 m Halgrimuro bažnyčios bokštas (čia – didesnio formato nuotrauka).
Anksčiau raketos siluetu grakščiai šovęs į dangų, šiandien jis aptūtulotas pastoliais. Prieš šešetą metų šio neogotikinio kūrinio vos nepatvarkė lietuvių lakūnai (drąsi šalis!), bandę pakartoti Dariaus ir Girėno žygį ir per nepasižiūrėjimą vos nenunešę iš anksto skrydžio plane neužfiksuoto bokšto (Reikjavike tada kilo nemažas skandalas, bet ar Lietuvos žiniasklaida tai aprašė?). Šiandien bažnyčia tik restauruojama, bet ir restauracija sustojusi, kaip sustingę tarp pastolių nuo kalno matomi įpusėti verslo centrai, gyvenamieji pastatai ar naujasis kultūros centras su koncertų sale, kino teatrais ir kitomis įstaigomis. O aikštėje prieš bažnyčią stovinti skulptūra vikingui Leifui Eriksonui, atradusiam Ameriką, šiandien siunčia gailios ironijos ženklą: dar prieš metus Islandijos premjeras Geiras Haarde finansų machinatorius, besiveržusius į kitas šalis be proto investuoti, pirkti prestižines parduotuves Kopenhagoje, Londone, titulavo naujaisiais vikingais, einančiais užkariauti Europos. Šiandien vikingais islandai vadina tokius, kuriuos mes artimesnėse mums erdvėse vadiname „novoruskiais“, „novolitovcais“ ar nuvorišais. Bet ir krizės apimtoje šalyje jie vis dar puikuojasi, juos išduoda siauroms Reikjaviko gatvelėms nepritaikyti jų humeriai ar reindžroveriai, šiandien taip pat perkrikštyti į „geimoverius“ (angl. game over – žaidimas baigtas). Toks prabangių mašinų kiekis stulbina britus ar amerikiečius, bet jiems automobilis – ne tiek susisiekimo priemonė ar prabangos (kur ji šiandien?) ženklas, kiek pižonizmo emblema, kurią šiandien galima būtų palyginti su treningais ano amžiaus paskutinio dešimtmečio Lietuvos provincijose.
Pati Islandija neišvengia provincinio – ne prastąja prasme – šešėlio, bet ne dėl išsivystymo, o dėl gyventojų skaičiaus ir su tuo susijusių aspektų. Visam pasauliui šokas-nustebimas: dabartinė premjerė Jóhanna Sigurðardóttir išdrįso paviešinti, kad ji priklauso seksualinėms mažumoms. Bet Islandijoje to nepaslėpsi, nes šitame 100 000 gyventojų miestelyje visi vienas apie kitą viską žino (ir čia pat kitas, visiškai neprovincinis aspektas: tai žinodami dauguma beatodairiškai ją rėmė, nes šalis – ne lova). Gyventojai atvirai kalba, spauda rašo apie 25 šeimas, valdančias visą šalį, nes jų atstovai sėdi seniausiame pasaulyje parlamente, vyriausybėje ir bankuose. Pakeiksnoja, išeina į gatves, o toliau – kaip pas mus – tyla, todėl patraukia į barus. Gėrimo kultūra pralenkdami britus: visą savaitę jie dirba kaip arkliai, o penktadienį nemenkiau geria, ir net skalpelio aštrumo vėjas netrukdo vienais marškiniais migruoti iš vieno baro į kitą.
Šiame peizaže kiek juokingai, bet ir visiškai natūraliai suskamba „marijėmpolės“ šnekta. Islandijoje lietuvių jau apie 2000, jie – antra po lenkų tautinė mažuma, bet, kalbama, pirmoji mažuma kalėjimuose. Jie važinėja geromis mašinomis, gyvena puikiuose butuose, bet – visa tai palieka ir liūdesio šešėlį: tie, kurie tik nuomojosi butus, laimėjo, jie tebeliko laisvi. Nesusiorientavę gyvenime ar patikėję šalies šviesia amžina ateitimi ir pasiėmę paskolas užsikabino inkarą visam gyvenimui neišvykti iš salos: po krizės paskolos išaugo net 20 procentų, ir neišsimokėtas butas nebepadengs visos skolos. Vikingai bus atmiešti jotvingiais. Bet taikiai – pirmasis didesnis lietuvių bendruomenės susitikimas kovo 11-osios proga Reikjaviko Šiaurės namuose sutraukė ir dalį islandų, panorusių išgirsti, kokia čia dar, be jų, pasaulyje egzistuoja kita archajiška kalba. Nes, perfrazuojant Antoine‘ą Meillet, – tas, kuris nori žinoti, kaip kalbėjo vikingai, turi atvažiuoti paklausyti, kaip kalba islandų valstietis. O valstietis, pasirodo, neįsileidžia ne tik didesnių svetimybių, bet ir visiems aiškių tarptautinių žodžių. Todėl kompiuteris čia yra tölva, išradingas derinys: telja (skaičiuoti) + Senojoje Edoje minima pranašė Völva. O kaip islandai saugo savo tapatybę, išduoda vienas užrašas prie Nacionalinio muziejaus: bilieto kaina – 1000 kronų, bet apsirengusieji nacionaliniais kostiumais įleidžiami nemokamai. Ir jie eina, bet akivaizdžiai ne dėl jiems menkos 23 Lt atitinkančios kainos.
Galėtum pagalvoti, kad bankrotas privertė Islandiją paneigti atvirukinius vaizdus, reklamuojamus lankstinukuose turistams. Arba: patiklūs turistai gražiai gaudomi ant kablio, atvykęs į viešbutį gali nesirūpinti savo programa, tik užsisakyk, o jau tave ir nuveš, ir atveš su visais patogumais. Rezultatas – tarp kalnų naktį pučiant vėjui 70 tuntinėjančių žmogelių – kas? Ekskursija ieško Šiaurės pašvaistės. Matote, klausia gidas? Ką matome, kur žiūrėti? Tą blyškų milimetrinį debesėlį, į dešinę nuo anos žvaigždės? Tai štai, sako, tai Šiaurės pašvaistė. Kartais su oru pasiseka, kartais ne. Šiandien mums pasisekė, džiaugiasi gidas. Ačiū, suplojome už tą debesėlį 100 Lt, laimei, vėliau jis kiek padidėjo. O kur geizeriai, šokantys į 10 m aukštį? Palaukite, sako, gidas, čia juk gamta, o ne prekybos centras. Mes palaukiame, ir geizeris pašoka. Islandijoje ko greičiausiai galima išmokti – neskubėti ir laukti.
O jei reikia nemokamo meno gamtos vaizdų prieglobstyje – skulptūros čia regisi kaip nacionalinis menas. Pakrantėse, ant kalvų, viduryje nesibaigiančių apsnigtų dykumų. Paprastai realistinio pobūdžio, bet viena jų galėtų rungtis su mūsų Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“: važiuoji laukais ir staiga pamatai maždaug 3 m aukščio surūdijusį vamzdį. Negalvokite, sako gidas, tai ne inžinerinis įrenginys, tai meno objektas, tarptautinis projektas. Tokius pačius strypus menininkas pastatė ir Portugalijoje bei dar kažkurioje šalyje. Skirtumas nuo pas mus sukėlusios triukšmą arkos – šio „objekto“ per visą gyvenimą, praleistą saloje, gali nepastebėti. Bet jis, matyt, buvo svarbus pačiam menininkui.
Vis dėlto stebėtina, kiek sąlyginai daug Islandijos menininkų žinoma Lietuvoje. Björk nereikia net minėti, jos dainų autorius ir romanistas Sjónas apsilanko lietuvių filmų peržiūrose, viename šokio spektaklyje gyvai groja grupė, kurioje – vienas buvusių „Sugarcubes“ muzikantas ir pora iš „Sigur Rós“; Reikjaviko centre pižoniškiausias klubas – „101“, priklausantis Baltasarui Kormakurui (pamenate jo „101 Reikjavikas“?), kurio filme „Maža kelionė į dangų“ nusifilmavo ir Vladas Bagdonas.
Jei reikia lietuvių žvaigždės Islandijoje, tai ja neabejotinai yra dailininkas Vytautas Narbutas, daugelio Rimo Tumino spektaklių scenografas. Pats juokauja, kad jau tapo savotiška institucija, patariančia, kas tinka teatro scenai. O didžiausias lietuvių įnašas į Islandijos kultūrą, ko gero, buvo Rimo Tumino & Co atvykimas: po jo spektaklių islandai susirūpino savo teatro lygiu ir jau ėmė siųsti mokytis į užsienį, nes anksčiau teatruose statė tik aktoriai. Dabar miesto teatras laukia šįmet atvyksiančio Oskaro Koršunovo.
Ledinio vėjo naktį po spektaklio su Vytu keliaujame į barą, kuriame švenčiamos pabaigtuvės: šokio spektaklis buvo pastatytas vasario pradžioje, o po mėnesio jis suvaidintas paskutinįsyk. Šnekėdamasis suvoki, kad jiems geografinės, o gal ir psichologinės ribos visgi – vikingiškos, besidriekiančios gerokai toliau nei mums: vienas šokėjų „atsigabentas“ iš Stokholmo karališkojo baleto, kitas – iš Niujorko. Vienas „Sigur Rós“ muzikantų pasakoja tik ką pabaigęs projektą, kur bendradarbiavo su Nicku Cave‘u ir įrašė kompoziciją su jo „Bad Seeds“. O gal tai geografijos pasekmė – gyventi apsuptam vandenyno visgi saugiau nei būti abejotino kaimyno pašonėje.
Spektaklis vadinosi „Wellcome Home“. Taip nusileidusius į Reikjaviko oro uostą pasveikina pilotas, lyg sala būtų visų atvykusių namai. Lėktuvui kylant pratęsiu vakarykštę tonaciją ir iš mažame ekranėlyje siūlomų filmų spaudžiu ant „Sigur Rós“ filmo „Heima“ – „Namai“. 2000 m. po pasaulinio turo grupė grįžo namo ir nusprendė surengti 13 koncertų apleistuose dokuose, fiorduose, mažų bendruomenės namų salėse. Šalia muzikos pats sumanymas plėšia stogą. Kaip šiandieninis receptas patiems islandams – po daugybės įvairių užkariavimų grįžti namo ir vėl pabendrauti su savais. Bet tinka ir tiems, kuriuos jie pirmieji pripažino.
