Ar gali būti kas brangiau už dvasios ramybę? Kaip tik todėl biržiškis medžio skulptorius ir kraštotyrininkas Algirdas Butkevičius sostinės intrigas stebi tik vienu akies krašteliu.
Bet ir tai - žodis „milijonai“ nori nenori jį pasiekia. Ir truputį erzina, truputį kelia šypseną, o dažniausiai – užuojautą, rašo „Respublika“.
Tuščių kalbų šalis
- Žinau, kad nesate iš tų, kurie gaudo kiekvieną politikų žodį. Tačiau ir kūrybine laisve besidžiaugiantieji negyvena užsimerkę.
- Gyvenu gerai, pensiją gaunu laiku, branginu dvasios ramybę. Apmaudu, kad populiariausias žodis viešojoje erdvėje pasidarė milijonas. Vos tik riaušininkai iškūlė keletą Seimo langų, iškart pranešama, kad nuostoliai sieks milijonus. Paskaičiavus paaiškėjo, kad langams pakaks keliolikos tūkstančių.
Argi normalu, kad, kaip sakė Donelaitis, iš būrų į valdžią sulindę politikai pradeda elgtis kaip didikai? Prileisti prie šalies iždo, ima pirkti brangiausius karinius laivus, nepasižiūri, kad kaimynai latviai už panašius trigubai pigiau moka. Valdžios elitas plačiais mostais tuština šalies iždą, o žmonių nuomonę ignoruoja.
Buvusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė sumanė nemokamai maitinti mokyklose visus pradinukus, nors susitikimuose pedagogai ir tėvai sakydavo, kad mokyklos neparuoštos, vaikai nevalgys. Tą sakėme ir mes biržiečiai, kai ministrė buvo atvažiavusi. Valdžia sprendimo nekeitė, tonos maisto buvo išmestos į atliekas.
Kritiškai vertinu tuščias kalbas. Kiek jau metų diskutuojama, kad gyventojai norėtų patys rinkti merus, kad reikėtų sumažinti Seimo narių skaičių. Atrodytų, taip nesunku tai padaryti, bet niekas nesikeičia. Partijoms, matyt, naudingiau turėti savo merus, todėl žmonių balsas neišgirstamas.
Panašus į paukštį
- Ar sunkmetis Biržuose jau juntamas?
- Aš pats krizės padarinių nejaučiu. Nuėjęs į parduotuvę mėgstu žvilgterėti, ką žmonės perka. Nors vežimėliai nebe tokie pilni, juose dar daugybė nereikalingų smulkmenų.
Gal lietuviai įprato per daug dejuoti? Jie visada su rūpesčiu veide. Ir kitataučiai pastebi, kad mažai šypsomės. Gal dėl to, kad patyrėme tiek daug priespaudos? Vien per praėjusį šimtmetį mūsų valstybė net du kartus kėlėsi.
Pelnytai didžiuojamės, kad išsaugojome kalbą ir tautiškumą, tačiau pavojus nepraėjęs. Miestuose visur angliškos iškabos, jaunimas jau kalba su angliškomis pauzėmis ir angliškais artikeliais.
- Kai trys Baltijos sesės susikibusios rankomis stovėjo Baltijos kelyje, Biržų krašto žmones nustebinote gražiu iššūkiu.
- Su sūnumi Vaidotu per vieną naktį išdrožėme Rūpintojėlį. Skulptūra buvo pastatyta prie Saločių muitinės. Dabar Rūpintojėlis sergsti keliaujančiuosius prie užeigos šalia Saločių-Grenctalės pasienio posto.
- Rašote eiles, straipsnius, drožiate skulptūras. Kuri veikla arčiausiai širdies?
- Gal esu panašus į paukštį? Vienas sparnas - tai rašymas, kitas - drožyba iš medžio. Per 30 m. parašyti keli šimtai straipsnių apie Biržų krašto šviesuolius, kultūrininkus, literatus. Kai pradėjau redaguoti „Biržiečių žodį“, poezijos versmė daugiau kaip 20 m. buvo užakusi. Be gailesčio mečiau eiles ir drožybą, nes buvau įsitikinęs, kad žurnalistika už visus menus yra pranašesnė. Eiles pakeitė straipsniai apie rajono istorinją, kultūrą ir literatūrą. Prieš savo 60-metį surinkau eilėraščius ir sudėjau į knygelę „Metų laiptai“.
Antrasis sparnas - drožyba - dabar arčiau širdies. Dar berniukas su kaimo vaikais traukdavau į Kirdonių kaimą, kur buvo gipso karjerai. Balta uoliena - selenitas, vietiniu vadinama sedokliu, labai tiko drožti. Gaudavosi visai neblogos skulptūrėlės. Šis pomėgis nesibaigė vaikystėje. Mano suvenyrų yra daugelyje Europos šalių, tačiau didžiausias turtas - per trisdešimt medžio skulptūrų ir stogastulpių, puošiančių Juodkrantę, Biržų ir Pasvalio kraštą.
Prikelti iš užmaršties
- Ar renkant atsiminimus apie iškilius Biržų krašto žmones neatrodo, kad jie nepelnytai valdžios užmiršti?
- Dėl užmaršties valdžios nekaltinu. Stengiuosi juos prikelti, išrenku atsiminimus, straipsnius iš laikraščių. Norėčiau išleisti apie juos knygą. Biržuose, vertinant kai kurių šviesuolių asmenybes, yra aistrų ir nesusipratimų. Ten, kur dabar yra Biržų paštas, anksčiau veikė keturklasė mokykla. Lenta, kur skelbiama, kad joje mokėsi poetas Julius Janonis, stovi, o kad toje pačioje mokykloje mokėsi poetas Kazys Binkis - nutylima.
J. Janonis yra per smarkiai suproletarintas. Jo eilėraščiai apie gamtą yra nepalyginamai stipresni, tik kas juos žino? Komunistinei valdžiai reikėjo poeto arčiau raudonos vėliavos, tokiu ir padarė J. Janonį. Nieko keisto, kad aikštėje stovintį jo paminklą norėta iškelti į užmiestį. Tačiau jauną talentą apgynė rašytojas Algimantas Zurba ir literatūrologė Viktorija Daujotytė.
Genė Silickienė
