Kauno muzikinio ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatrų lankytojai gerai pažįsta daugelio spektaklių pagrindinių lyrinio tenoro partijų solistą Joną Antanavičių. Bet gal nedaugelis žino, kad maestro yra kylančios žvaigždės, lyrinio tenoro Merūno Vitulskio mokytojas.
Estų kalbą išmoko per metus
- Maestro, gal galėtumėte papasakoti apie savo pasiekimus, nuopelnus ir apdovanojimus?
- Žmogus turi visą gyvenimą siekti užsibrėžto tikslo, o pasiekęs ne sėdėti sudėjęs rankas, o tobulėti. Iš savo balso duoną valgiau daugiau nei pusšimtį metų. Per šiuos metus Kauno muzikiniame (dabar Kauno valstybinis), Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatrų scenose sudainavau pagrindines lyrinio tenoro partijas klasikinėse operose. Ir ne po vieną kartą. Nors aš į visus vaidmenis stengdavausi įsijausti, visi man jie brangūs, mylimi, tačiau mylimiausias herojus - Don Karlas. Neįsigyvenęs, neįsigilinęs į herojaus charakterį, jo išgyvenimus vaidmens nesukursi ir žiūrovo neapgausi.
Apdovanojimų? Buvau apdovanotas Lietuvos TSR nusipelniusio artisto vardu, bet dabar to vardo niekas nepripažįsta...
- Jūsų solinio dainavimo mokykla nelietuviška. Papasakokite apie ją ir kelius į didžiąją sceną?
- Į didžiąją sceną atėjau dėl žemaitiško užsispyrimo. Nuo vaikystės turėjau gerą balsą ir neblogą klausą. Besimokydamas Akmenėje vidurinės mokyklos šeštoje klasėje pradėjau dainuoti mokyklos chore. Chorui vadovavo muzikos mokytojas Albinas Jasinauskas. Aš jį prisimenu ne tik kaip gerą žmogų, bet ir kaip talentingą pedagogą. Pas jį vaikystėje mokėsi ir profesorius Saulius Sondeckis. A.Jasinausko paskatintas išvažiavau į Vilnių.
1952 m. stojau į Tallat Kelpšos mokyklą. Besimokydamas pradėjau dirbti Vilniaus operos teatro chore. Mūsų choras draugavo su „Estonijos“ teatro choru. 1959 m. su dvidešimt choristų atvažiavo į Vilnių į draugiškas, sportines ir menines varžybas. Vakaro koncerte dainavo artistas (vėliau tapęs profesoriumi) Henrikas Krummas. Mane jo dainavimas tiesiog sukrėtė gerąja prasme. Aš jo paklausiau: „Pas ką jūs mokėtės?“ Jis atsakė: „Pas žymų dainavimo pedagogą, profesorių Aleksandrą Anderą Talino konservatorijoje. Jis ir Tito Kuziko, ir Georgo Otso mokytojas“. Sakau, norėčiau, kad profesorius manęs paklausytų. Sako, gerai.
Netrukus Henrikas paskambino ir pranešė, kad profesorius sutinka manęs paklausyti. Tuoj pat nuvažiavau. Profesorius išklausęs pagyrė mano balsą, bet pats dainavimas nelabai jam patiko. Aš jo paklausiau, ar negalėčiau pas jį mokytis. Jis pasipurtė ir paklausė: „O kokia kalba mokysies? Rusų kalbos nėra mūsų konservatorijoje, o estiškai tu nemoki“.
Pamąstęs liepė ateiti po valandos. Atėjau. Profesorius sako: „Priimsiu, bet tik į parengiamąjį kursą ir su sąlyga, kad per metus išmoksi estų kalbą“.
Gyvenau bendrabutyje su estų studentais, išmokau estiškai ir įvykdžiau profesoriaus duotas sąlygas. Taigi po metų, rudenį, įstojau į pirmą kursą.
Koncertai ošiant jūrai
- Su dideliu pasisekimu dainavote ne tik Kaune, bet ir sostinėje.
- Taip. Nuo 1973 m. iki 1983 m. teko važinėti traukiniu į sostinę, į Vilniaus akademinį operos ir baleto teatrą. Susirgus sostinės operos tenorui Valentinui Adamkevičiui, pakeičiau jį. Čia sukūriau keturiolika pagrindinių vaidmenų, tarp jų ir savo mėgstamiausią - Karlą.
- Daug teko dainuoti ir gastrolėse?
- Taip. Dainavau: Maskvos didžiajame teatre, Minske, Odesoje, Kijeve, Charkove, Rygoje, Talino „Estonijos“ teatre, Vokietijoje, Suomijoje, Graikijoje, Lenkijoje, Amerikoje. Atgavus nepriklausomybę iš Italijos į Lietuvą atvažiavo vadybininkai pasiklausyti Lietuvoje operos solistų, atliekančių pagrindines partijas. Pasiklausę atėjo pas mane ir pasiūlė parengti dar nedainuotas partijas - trijose mišiose ir simfonijoje. Italai iš buvusių sovietinių šalių mus kviesdavo, nes mums mokėti reikėdavo mažiau nei italams, o atlikimas juos tenkindavo.
1995 m. pavasarį išvažiavau koncertuoti. Dalyvavau dvylikoje koncertų. Visi jie buvo labai šiltai sutikti, teko kartoti po keletą kartų, o ypač giedant G.Puccini mišias „Messa di Gloria“ su Lietuvos simfoniniu orkestru ir „Latvijos“ choru.
Po koncertų pasirašiau sutartį dėl G.Puccini operos „Toska“, dainavau Kavaradosio partiją. Gastrolės buvo organizuojamos Kaltanisetoje, Palerme, Peskaroje, Trapanyje. Koncerto pradžioje būdavo apie 9 tūkstančius žmonių, o į antrą dalį sueidavo 14 tūkstančių... Neišdildomą įspūdį paliko du koncertai senose tvirtovėse po atviru dangumi: tūkstantinės minios, gera akustika, sutemus dangus žvaigždėtas ir girdi jūros ošimą.
Televizijos pranašumai ir trūkumai
- Dabartinį savo mąstymą perduodate mokiniams. Kas jie?
- Stengiuosi visomis išgalėmis perduoti ne tik savo patyrimą, bet ir atėjusį naują suvokimą. Mano mokiniai - Žanas Voronovas, Tomas Vaitkus. Pastarasis šiemet baigia aspirantūrą pas profesorių Virgilijų Noreiką. Dainavimo pagrindus suteikiau Mindaugui Zimkui. Apskritai ne vienas Kauno valstybinio muzikinio teatro dainininkas konsultavosi su manimi.
Jau ketveri metai, kai mokau solinio dainavimo meno Merūną Vitulskį. Merūnas stojo į Lietuvos muzikos akademijos filialą Kaune. Po poros mėnesių darbo keturis kartus per savaitę dėstytoja B.Sodaitytė, pastebėjusi, kad Merūnas turi daug gerų, dainininkui reikalingų savybių, paprašė manęs, kad priimčiau jį mokyti. Sutikau.
Dėl savo balso gabumų jis gali užbaigti bet kokią muzikinę akademiją Europoje.
Reikėtų padėkoti LNK už Merūno vardo išgarsinimą, televizija leido užsidirbti pinigų - atsigauti materialiai. Tačiau Merūnas LNK prodiuserių, muzikinių vadovų lygį yra toli pralenkęs. Man skaudu girdėti, kad jis yra prodiuserių vergas. Jį poruoja scenoje dainuoti su Grūdu, Baggy-B tokią dainą kaip „O sole mio“. Nesuprantu, ką tuo norima parodyti: ar kad Merūnas nemoka dainuoti, ar kad Grūdas su Baggy-B pramoko dainuoti? Tai pasityčiojimas iš kūrinio, o kartu ir iš Merūno.
Merūnas turi vidinį supratimą, kaip šią dainą reikia atlikti. Tai jis įrodė dainuodamas su N.Baskovu. Šis, išgirdęs Merūno balsą, savo iniciatyva spontaniškai uždainavo duetu su Merūnu „O sole mio“. Padainavęs sako: „Merūnai, mes dar sudainuosime“.
Labai gaila, kad televizijos prodiuseriai ir muzikiniai vadovai neišaugo į aukštesnį muzikinį lygį. Jų orkestras akompanuoja „bumčik tralia, bumčik tralia“. Todėl ypatingo džiaugsmo, kad Merūnas bendrauja su televizija, nejaučiu. Šiuo metu Merūnas yra pavargęs ir jam labai reikia susirūpinti poilsiu. Nes balsas yra rožės žiedas - jį reikia labai tausoti.
Merūnas VITULSKIS, Jono Antanavičiaus mokinys:
Apie savo pedagogą negaliu pakalbėti keliais žodžiais. Reikėtų apie jį knygą parašyti. Jis yra ne tik vokalo, bet ir viso gyvenimo mokytojas. Jis man kaip tėvas. Kadangi tėvo neturiu, o senelio nesu matęs, nes jis mirė dar man negimus, mokytojas man juos abu atstoja. Jis moko visų subtilybių, kaip saugoti ir lavinti balsą, ypač lyrinio tenoro. Kai mokytojas savo jubiliejuje užtraukė G.Puccini operos „Turandot“ Kalafo ariją „Nesun dorma“, jo balsas skambėjo jaunatviškai ir visus nustebino. „Nesun dorma“ - aukščiausias tenoro pasiekimas. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, dėstytojas norėjo atsisakyti pedagogo darbo. Važiavau pas jį į Kulautuvą, klaupiausi ant kelių ir maldavau: „Dėstytojau, nepalik manęs“. Dabar tikiuosi, kad jo mokomas sėkmingai baigsiu akademiją. Retas dainavimo pedagogas sugeba perteikti savo patirtį.
Sofija Stanevičiūtė