Prieš užleisdamas sceną rengiamai Richardo Wagnerio operos „Valkirija“ premjerai, Lietuvos baletas intensyvią savaitę baigė penktadienį (02.23) Piotro Čaikovskio „Gulbių ežeru“, o sekmadienį parodys Kareno Chačarturjano baletą vaikams „Čipolinas“.
Prieš beveik tris savaites truksiančias baleto „atostogas“ (kovo 15 d. bus parodytas „Acid City“) matytas „Gulbių ežeras“ buvo atliekamas perpildytoje salėje, baleto entuziastų siluetai šmėžavo ir palei šoninius praėjimus. Šalčio nepabūgusiems žiūrovams buvo parodyta gana nuotaikinga ir visai neblogai sušokta romantiškoji pasaka apie gulbėmis užkerėtas merginas, nesugebėtą išsaugoti priesaiką ir visa nugalinčią meilę.
Atidesnis žiūrovas iškart galėjo pastebėti tam tikras rokiruotes grupinių šokių brėžiniuose, naujus veidus pirmosiose kordebaleto gretose, nors solistų korpuse naujienų nebuvo. Pastarosiomis dienomis tenka išgirsti įvairių nuomonių apie kordebaletą, tačiau nesinorėtų sutikti, jog šokėjai atsipalaidavę ar pro pirštus žvelgia į savo pareigas bendrojoje baleto struktūroje. Žvilgsniu klaidžiojant po šokėjų gretas, negali nepastebėti, kad dauguma artistų šoka nuotaikingai, pagal savo galimybes siekia ir atskirų judesių išraiškos, ir jų dermės grupinėse kompozicijose.
Maloniai nuteikia ir akivaizdus noras praturtinti spektaklį nedidelėmis vaidybinėmis improvizacijomis, sugebėjimas apžaisti netikėtai susidariusias situacijas – štai pasirodžius Karalienei ir Nerijaus Juškos Zygfrydui sviedus šalin merginų jam uždėtą vainiką, jį žvitriai sugavo Andrius Žužžalkinas, palydėjęs jį iškalbingu žvilgsniu. Šokio epizoduose ryškiai matyti šokėjų – ypač jaunesniųjų artisčių Ingos Augutytės, Kristinos Galalytės, Margaritos Verigaitės – nuotaika, šypsenos, leidžiančios suvokti, kad jiems gera ir malonu šokti ne tik Zygfrydo gimtadienio puotoje, bet ir baleto scenoje apskritai.
Penktadienio spektaklyje buvo galima apčiuopti laisvesnį šokio scenų ir pantomimos epizodų ryšį, muzikalesnius perėjimus iš vienos teatrinės sąlygiškumo erdvės į kitą – pirmajame veiksme tas pasakytina apie Juokdario-Valerijaus Fadejevo ir Zygfrydo auklėtojo-Valdemaro Chlebinsko epizodus, iš kurių natūraliai išplaukia didesni Juokdario choreografiniai epizodai, patys savaimę gal ir jau ne pačios aukščiausios kokybės, tačiau paklūstantys bendram spektaklio pulsui.
Neblogai buvo pašoktas Pas de trois (Kristina Kanišauskaitė, Rūta Kudžmaitė ir Eligijus Butkus). Šokėjos savąsias variacijas perteikė tiksliai, nuotaikingai atsakydamos į nekaltus Juokdario priekabiavimus, su ryškiomis epizodų užbaigomis; E. Butkus, pradėjęs lengvais, elegantiškais šuoliais, dvigubais turais ore, variacijos pabaigoje pristigo lygsvaros, tačiau gana gerai išsisuko iš padėties.
Nors daug kartų žiūrint „Gulbių ežerą“ galima būtų ir pasvajoti apie ryškesnes pagrindinių personažų mizanscenas, labiau išryškinamą ir pastebimą sąlygiškos vaidybos priemonėmis paremtą piešinį, tačiau ir dabartinė Lietuvos baleto artistų pertiekiama šios pasako dramaturginė linija yra visai patenkinama. Nerijus Juška pakankamai aiškiai kuria romantišką, jausmingą personažą, lig valiai prisilinksminęs, atsiduoda vienatvėje kylančiam ilgesiui ir skuba prie ežero. Čia galbūt galima būtų ir pasigesti labiau akcentuojamos nuostabos, pamačius mergina atvirstančią gulbę, tačiau N. Juškai galima padėkoti jau vien už tai, kad žvilgsniu palygėjęs į užkulisius butaforinę gulbę, sąlyginiu gestu apvedęs savo veidą, nepamiršo žiūrovams pranešti apie iš plunksnų pasirodančios karalaitės grožį.
Pakankamai grakščios ir poetiškos buvo masinės gulbių scenos; Mažųjų gulbių Pas de quatre pirmą kartą šoko Vitalija Jakaitytė, deramai prisijungusi prie viso ansamblio tiek tiksliai atliktame šokyje, tiek kitose scenose. Didžiųjų gulbių tarpe debiutavo Ilva Juodpusytė, atkreipianti dėmesį tinkama nuotaika, veido išraiškomis, nors visam choreografiniam epizodui ir pristigo judesių darnumo – bet tai galbūt sąlygojo nevienodos šokėjų faktūros. Šiame paveiksle sukurtą jausmingą nuotaiką pastabesniam žiūrovui prislopino vėluojanti išplaukti butaforinė gulbė – apskritai šiems efektams reiktų skirti kur kas daugiau dėmesio, nes netinkamai prižiūrimi, jie iš tikrųjų atrodo absurdiškai – tos pačios butaforinės gulbės, pasirodžiusios šio paveikslo pradžioje, kurį laiką plaukė melodingai, tačiau pasiekusios pusiaukelę, kažkam trūktelėjus, beveik strimgalviais dingo užkulisiuose.
Neblogai buvo pašokti trečiojo paveikslo charakteriniai šokiai – iš ispanų kvarteto nuotaika, uždegančiais, tačiau neperspaudžiamais žvilgsniais išsiskyrė M. Verigaitė, grakščiai buvo atliktas ir Neapoliečių šokis (solistai E. Butkus ir K. Kanišauskaitė), taip pat mazurka ir vengrų šokis. Tinkamas, išplaukiantis iš veiksmo nuotaikos pasirodė ir vienas neplanuotas atsitikimas – Zygfrydui su rausvų gėlių puokšte prisiartinus prie Odilijos, Rotbaras taip energingai mostelėjo ranka, kad puokštė dramatiškai pabiro žemėn – taip Odilijai neteko gėlių sviesti klastingai priesaikai išprovokuotam Zygfrydui, tačiau iškrikusios ant žemės, gėlės jau leido nutuokti, kad nieko gero iš šios priesaikos negalima tikėtis.
Rotbaras-Aleksandras Molodovas vaidino ir šoko, mobilizavęs ir šokėjiškas, ir artistiškas galias. Jau daugiau nei pustrečio dešimtmečio scenai atidavusiam solistui pastaruoju metu tenka dvigubas krūvis, perimat dalį traumą gavusio Aurelijaus Daraškevičiaus vaidmenų. Kerėtoją A. Molodovas kuria iš tamsių, niūrių, grėsmingų spalvų – kaip ir dera, utriruotais, demoniškais judesiais, ketvirtojo paveikslo pabaigoje energingai, lyg iš paskutiniųjų jėgų kovodamas už jo paties įkūnijamą blogį, o Zygfrydui nuplėšus jam sparną, nusirita beveik iki pat orkestrinės; gal tik reikėtų labiau apgalvoti jo pasišalinimą iš scenos – labai gerai, kad jis išeina paskui išbėgančias keturias juodas gulbes – į akinamą gulbių pulko baltumą išsimaišiusį išdavystės šešėlį, kurį Zygfrydo atgaila pajėgia išblaškyti; tačiau Rotbaro išėjimas susirietus, prispaudus ranką prie nugaros labiau primena kokį radikulito suriestą dramos herojų.
N. Juška šoko ir vaidino, siekdamas atskleisti savo jausmuose pasiklydusio personažo dramą, gražiai, lengvai pašoko variaciją, kodą praturtinęs aukštais, lakiais šuoliais. M. Hamanaka maloniai nustebino, pirmajame veiksme pasirodžiusi gilesnė, poetiškesnė, svajingesnė, tarytum akivaizdžiau išgyvenanti savo nelaimę ir nebesitikinti išsigelbėjimo, jos gestai buvo labiau niuansuoti, subtilesni, lyg plaukiantys, tirpstantys, vienas kitame išsiliejantys.
Odiliją, kaip įprasta, solistė kūrė su ryškią ir žėrinčią energija, o Zygfrydui visiškai sužavėti pasitelkė akivaizdų minkštų, švelnių ir rėksmingų, ryškių judesių kontrastą (beje, šį kartą su apšvietimo pagalba tinkamai buvo perteiktas baltosios gulbės pasirodymas, iškylantis Zygfrydo prisiminimuose – vizijai išnykus, nebuvo galima pastebėti, kaip dažnai kad būna, kaip baltoji gulbė žingsniuoja į užkulisius). M. Hamanakos šokio technika kelia visuotinį susižavėjimą – tiksliai, energingai šokėja atliko variaciją, o žiūrovų euforiją sukėlė savo dvigubų sukinių kanonada; kad ir kokią nuostabą keltų virtuoziški triukai, vis dėlto norėtųsi vientisesnio šios klasikinio šokio technikos puošmenos atlikimo – kaip ir antradieniniame „Don Kichote“, taip ir čia šokėja po kiek laiko trumpam buvo išklydusi iš ritmo, todėl ir pasirodė, kad išbaigtam Odilijos paveikslui sukurti labiau būtų padėjęs balerinos pasirinktas „mažiau, bet geriau“ kelias.
Šiomis techninėmis vingrybėmis išlepinusi žiūrovus, balerina į klasikinį baletą atnešė kažkokį sportinį azartą, kuris kažin ar rūpėjo šio poetiško baleto kūrėjams. Įdomu bus laukti jau seniau žadėto, ir, kaip atrodo, nukelto Nailios Adigamovos debiuto šiame vaidmenyje, o belaukiant norėtųsi bent kada ne kada pamatyti kitokią Odetos-Odilijos vaidmens interpretaciją, kad ir Olgos Konošenko atliekamą – to lūkuriuoti skatina ryškus, išbaigtomis pozomis ir muzikalumu išsiskyręs šios solistės monologas paskutiniajame „Gulbių ežero“ paveiksle.
Dar kartą su nostalgija atmintyje iškilo ir prieš keletą metų Vilniuje buvusio spektaklio paskutiniojo paveikslo finalas – kai kerams išsisklaidžius, gulbės nusimesdavo plunksnų karūnėles ir atvirsdavo merginomis, su nuostaba žvalgydamosi ir grakščiai plasnodamos buvusiais sparnais – rankomis; dabartinio „Gulbių ežero“ pabaiga buvusiajam sprendimui iškalbingumu, poetiškumu, įtaiga neprilygsta ir, nors laiminga, atrodo deklaratyviai bei netikrai.
