Simona, kas paskatino po studijų pasirinkti savanorystę?
Savanoriška veikla užsiimti norėjau dar studijų metais, tačiau tuo metu man paprasčiausiai trūko laisvo laiko. Bet, kaip sakoma, viskas nutinka savu laiku ir savoje vietoje. Pasibaigus studijoms ir vasaros darbams, savanorystė tartum pati „atėjo“ į mano gyvenimą: savanoriauti meno mokykloje pagal Jaunimo savanoriškos tarnybos (JST) projektą pasiūlė šios įstaigos direktorė.
Ar Jūsų aplinka pozityviai žiūrėjo į pasirinkimą savanoriauti?
Savanoriaudama iš aplinkinių sulaukdavau įvairių reakcijų. Žinoma, artimiausi žmonės tokiu sprendimu nesistebėjo ir klausiamais žvilgsniais nevarstė. Tačiau neretai išgirsdavau vieną ir tą patį klausimą: „Ir kas tau iš to?“ Šiam klausimui pasigirstant vis dažniau, supratau, kad kol kas didžioji Lietuvos visuomenės dalis (ypač mažuose miestuose) vertina tik materialų atlygį, ir paprasčiausias žinojimas kad kažkam padarei gerą darbą yra visai nevertinamas.
O ar pačiai ši patirtis padėjo suprasti, ką norėtumėte veikti gyvenime?
Iš dalies taip, o kalbant tiksliau – savanorystė man padėjo suprasti, ko gyvenime nenoriu. Stebėdama bei pati atlikdama administracinius darbus, supratau, kad toks darbas – sėdėjimais priešais kompiuterį kiekvieną dieną – tikrai ne man. Savanoriaudama kur kas mieliau į pagalbą skubėdavau meno mokyklos mokytojams, kur galėdavau užsiimti kūrybine veikla. Gal tai ir yra atsakymas į Jūsų užduotą klausimą? Bet, kaip jau ir minėjau pradžioje, gyvenime viskas ateina savu laiku.
Ar po šios patirties susidarėte konkretų įspūdį apie savanorystės situaciją Lietuvoje? Kaip ją matote?
Manau, kad kol kas savanorystė Lietuvoje nėra tokia jau populiari, ypač jeigu kalbame apie mažus miestus bei miestelius. Be abejo, tam įtakos turi ekonominė šalies padėtis, tačiau tiek studentai, tiek moksleiviai vis aktyviau dalyvauja visuomeniniuose renginiuose, akcijose, kitose iniciatyvose. Tai neabejotinai daro teigiamą įtaką ir savanorystei, nes pamažu visuomenėje atsiranda suvokimas, kad kiekvienas atliktas darbas turi grįžtamąjį ryšį. Jeigu už gerus darbus nėra gaunamas piniginis atlygis, nereiškia, kad tokie darbai yra daromi veltui.
Ar Jūsų nuomone Lietuvoje užtenka viešai prieinamos informacijos apie savanorystę, savanorius priimančių organizacijų?
Pastaruoju metu informacijos apie savanorystę girdžiu tikrai nemažai: tiek per radiją, televiziją, spaudoje ir internete. Tačiau kyla klausimas, kiek šios informacijos pasiekia žmones, kurie iki šiol nebuvo susidūrę su tokia veikla? Savanorius priimančių organizacijų yra pakankamai, bet manau, kad jos pačios turėtų labiau sutelkti dėmesį į informacijos sklaidą apie savo veiklą ir galimybes savanoriauti.
