Saugumo jausmas kasdien aktualesnis kiekvienam gyventojui. Aišku, dar nesusiduriame su tokia situacija, kaip JAV, kur įžengti į tam tikrus rajonus netgi dieną yra pavojinga. Vis dėlto prastėjanti kriminogeninė padėtis verčia imtis papildomų priemonių saugumui užtikrinti. Svarbu ir tai, kaip tas saugumas pasiekiamas. Vienas iš būdų – skatinti pačių piliečių norą apsaugoti save ir kitus.
Miesto savivaldybė turi ugdyti žmonių nepakantumą įvairiems pažeidimams, supažindinti gyventojus su galiojančiais įstatymais, skatinti gerbti save ir kitus. Būtent žmonių nepakantumas turėtų išguiti iš kasdienio mūsų gyvenimo grafitininkus, terliojančius pastatus ir ne tik gadinančius mieto veidą, bet ir darančius didelę finansinę žalą. Mūsų nepakantumas turėtų sudrausminti ne vietoje savo augintinius vedžiojančius gyventojus arba grėsmingai viešosiose vietose besielgiančius miestiečius. Aišku, to nepakanka.
Saugumą mieste turi užtikrinti ne vien policijos pareigūnai. Į šį procesą turėtų įsilieti ir savivaldybės. Ne atsitiktinai jose buvo įsteigtos savivaldybių policijos, kurios kontroliuoja viešąsias miestų teritorijas ir turi teisę surašyti administracinius teisės pažeidimo protokolus. Toks Savivaldybių siekis prisiimti bent dalį atsakomybės už viešosios tvarkos užtikrinimą buvo nulemtas objektyvių mūsų aplinkoje vykstančių pokyčių: augančio smulkių vagysčių, chuliganizmo atvejų, gyvūnų laikymo taisyklių nesilaikymo ir kitų viešosios tvarkos pažeidimų. Savivaldybės yra arčiausiai žmogaus ir jo gyvenamosios aplinkos, kur kas operatyviau gali reaguoti į tam tikrus gyventų signalus bei skundus. Savivaldybių policija renka ir perduoda informaciją atitinkamoms tarnyboms apie neveikiančius šviesoforus, duobes keliuose ir pan. Smulkūs pažeidimai kaip triukšmas arba šiukšlinimas yra labai svarbūs gyventojams kuriant saugią gyvenamąją aplinką. Jie paprastai nepatenka į policijos kompetencijos ribas. Todėl toks padalinys savivaldybėje reikalingas ir būtina jį stiprinti.
Lietuvai visai priimtinas dviejų rūšių policijos modelis. Tai leidžia žymiai efektyviau spręsti smulkias gyventojų problemas. Kitose ES šalyse šios dvi policijos rūšys nedubliuoja funkcijų, nes jos atskirtos: savivaldos policija dirba su įvairiomis prevencijos programomis ir užtikrina viešąją tvarką, atlieka įvairias funkcijas iki nusikaltimo padarymo, o valstybinė policija tiria sudėtingesnius nusikaltimus bei atlieka jų prevenciją.
Kita, į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje kol kas nevyksta jokia aiškia koncepcija pagrįsta miestų plėtra. Teritorijų planavimas, statybos bei investiciniai projektai vykdomi gana stichiškai. Tam nesutvarkyta teisinė bazė, statybininkai neįpareigojami būti atsakingi už socialines pasekmes, o politiniai sprendimai orientuoti tik į trumpalaikius tikslus. Planuojamas sklypas, o ne rajonas, akcentuojama gyvenimo kokybė, bet ne saugumas. Nesutvarkytos viešosios erdvės, apleisti pastatai, gatvėmis slampinėjantys įtartinos reputacijos žmonės sudaro prielaidas įvairiems nusikaltimams mieste įvykti.
Policijos pareigūnai iš kasmetinės darbo praktikos nesunkiai gali įvardinti „karščiausius“ taškus. Daugiausia nusikaltimų įvykdoma, kur yra prekybos centrai. Dominuoja Ozo gatvė, kur yra prekybos ir pramogų centras „Akropolis“ ir „Siemens“ arena, kurioje per koncertus ir įvairiausius renginius būna ir vagysčių, ir muštynių. Antras pavojingiausių miesto vietų sąraše yra Savanorių prospektas. Trečia pagal pavojingumą galima vadinti Žirmūnų gatvę. Didelis galvos skausmas policijos pareigūnams - Kalvarijų turgus ir jo prekiautojai. Čia netrūksta vagysčių, klesti prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis, alkoholiu, netgi ginklais. Tarp nesaugių rajonų – romų taboras, kur plačiai paplitusi prekyba narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Pareigūnų galvos skausmu ir toliau išlieka stoties rajonas, kuriame vis dar renkasi prostitutės, naktimis kioskuose vyksta prekyba alkoholiu, išsiblaškiusių keleivių laukia kišenvagiai, o asocialūs asmenys kelia triukšmą ir muštynes. Vilnius nėra megapolis ir jame žinomos visos nusikaltėlių ar viešosios tvarkos pažeidėjų mėgstamos vietos. Todėl jose reikia ypač sustiprinti policijos pajėgas ir padidinti patruliuojančių pareigūnų skaičių. Tokią iniciatyvą turi rodyti ne tik policijos komisariatas, bet ir savivaldybė.
Siekiant užtikrinti kuo didesnį saugumą mieste, būtina ir toliau vykdyti prevencines programas: „Vilnius - mano namai“, „Apsaugok mane“, „Saugi kaimynystė“ bei švietėjiškas saugumo programas. Gerą rezultatą duoda jaunimo įtraukimas į šias programas, ypač – probleminio.
Savivaldybė privalo padėti policijos komisariatui apsirūpinti naujomis darbo priemonėmis. Jau ne naujiena - filmavimo kameros įvairiose miesto vietose ir sveikatos bei švietimo įstaigose, kurių tinklą reikia plėsti bei įdiegti vieningą miesto vaizdinės stebėsenos sistemą, apimančią visas kameras. Pasaulyje policija naudoja įvairias modernias priemones, pavyzdžiui, nepilotuojamus skraidančius aparatus miestui stebėti iš oro. Vilnius, viena didžiausių savivaldybių, pasižyminti masinių renginių gausa. Jiems stebėti policijos patrulių neužtenka. Todėl reikia pagalvoti apie modernias šiuolaikines priemones incidentams ir galimiems viešosios tvarkos pažeidimams užkirsti.
Aišku, vien aparatūra nepadės sukurti saugaus miesto. Reikia atsigręžti į pačius tvarkos sergėtojus: policijos pareigūnus. Būtina visomis įmanomomis priemonėmis kelti šios specialybės prestižą, premijuoti visuomenei pasitarnavusius policininkus, jų pavardes ir žygdarbius skelbti viešai. Apie policininko darbą ir jo svarbą visuomenei reikia kalbėti jau darželinukams bei moksleiviams, kartu su policijos komisariatu organizuojant konkursus – žinių viktorinas. Savivaldybė turėtų motyvuoti gerai studijuojančius būsimuosius policininkus ir kaip įmanoma gerinti gatvėse patruliuojančių policininkų darbo sąlygas.
Darbo partijos pirmininko pavaduotojas
Šarūnas Birutis
