Įstojęs į universitetą krimsti aukštojo mokslo paslapčių, dažnas studentas susiduria su nemenkais finansiniais sunkumais. Juk dabar jau reikia mokėti ir už stogą virš galvos, o kur dar visa kita...
Žinoma, didžiausią paramą skiria tėvai, bet šiuo atveju norima kuo greičiau iš jų išsikovoti finansinę nepriklausomybę – turėti asmenines pajamos ir išlaidas. Dėl to, esant dideliam entuziazmui, į studento tvarkaraštį įsirašo ir dar viena papildoma neuniversitetinė „paskaita“ – darbas. Projekto „Eurostudent“ atlikto tyrimo duomenys rodo, jog didžiąją dalį studento gaunamų pajamų sudaro tėvų finansinė parama (~429 Lt), iš kurios didžiąją dalį sudaro kasdieninėms reikmėms (maistui, drabužiams, higienos prekėms) skirti pinigai.
Tyrimas parodė, kad tėvai daugiausiai finansiškai prisideda prie būtiniausių dalykų: būsto apmokėjimo klausimo bei kasdienio pragyvenimo išlaidų – 241 Lt. Priešingą tendenciją atskleidžia pinigų, skirtų laisvalaikio pramogoms, klausimas. Iš savo kišenės studentas mėnesio laisvalaikio malonumams skiria apytiksliai 105 Lt, o tėvai čia teprisideda vos 27 Lt. Šį klausimą neretai padeda išspręsti papildomai gaunamos pajamos. Apskaičiuota, kad vidutiniškai paties uždirbtos pajamos už apmokamą darbą yra 377 Lt, kurie skirstomi studento nuožiūra, o vidutinės studento išlaidos – 1039 Lt.
Justas Jonas Mockus (Vilniaus universitetas, klasikinė filologija, 3 k.) dirbo „RIMI“ prekybos centre prekių priėmėju. „Kadangi vasarą norėjau leisti Vilniuje, tėvai nebuvo suinteresuoti investuoti į mano pragyvenimą sostinėje atostogų metu, tad tam reikėjo pinigų. Darbas parduotuvėje daugiausiai buvo orientuotas į fizinę jėgą, taigi, darbdavių dažnai reikalaujamos darbo patirties neprisireikė. Studento statusas nekliudė parduotuvėje dirbti puse etato ne tik vasarą, bet ir prasidėjus studijoms.
Atveža prekes. Pirmiausiai būna mėsa, daržovės ir pienas. Buvau atsakingas už daržovių ir alkoholinių gėrimų sutikrinimą pagal sąrašus. Taip visą dieną stumdymasis pirmyn – atgal su konteineriais. Iki paskutinio dienos pristatymo reikia surūšiuoti dėžes, jas „atrašyti“ Centrinei būstinei ir pateikti pasirašyti popierius, jog dėžės ir kitas inventorius buvo atiduotas. Jei mažai siuntų, o darbo laikas ilgas, – pagalba salėje, daugiausia alkoholio skyriuje, nes ten irgi reikia fizinės jėgos tampant alaus dėžes, šampaną ir pan.
„RIMI“ liejau prakaitą savaitgaliais po 10–12 val. – taip pasirinkau, nes geriau atrodė atidirbti tą dalį laiko iš karto negu po paskaitų eiti ten, o grįžus vėl ruoštis joms. Prekių priėmėjo pareigas ėjau 5 mėnesius, nes darbą suderinti su mokslais pasidarė per sunku – nors dirbdavau tik savaitgaliais, mano specialybė jau tokia, kuri reikalauja didelio pasiruošimo praktiškai kiekvienai paskaitai. Su dėstytojais dėl to problemų neturėjau; viena dėstytoja savotiškai leido man susidaryti savitą grafiką – atsiskaitau, kada galiu. Anksčiau per savaitgalį paprastai pasiruošdavau pusei savaitės į priekį, o dabar iškvaršinta per dieną galva tiesiog nebeįmanoma sėsti prie knygų..
Studentams, norintiems paragauti darbo patirties, jo paieškai reikėtų paskirti visą savo dėmesį, nes daugelis žino, jog darbdaviai nesidomi darbuotojais be patirties. Jeigu niekur nieko nepešit, prekybos centrai visai nebloga vieta pradėti. Alga – kaip Lietuvos studentui - visai nebloga.“
Onė Kartanaitė (Vilniaus universitetas, lietuvių filologija-vokiečių k., 1 k.) nuo vasaros pradžios dirba paštininke „Greitasis kurjeris“. „Patirtis tokiame darbe tikrai nebūtina, svarbiausia sugebėti nepasiklysti, lakstant su glėbiu laiškų tarp painių sostinės gatvių (įprastai kiekvienas paštininkas turi savo rajoną). Suderinti darbą su studijomis taip pat labai paprasta, nes galima sudaryti valandinę darbo sutartį, vadinasi, gali dirbti, kai turi laisvo laiko, po paskaitų ar savaitgaliais.
Kadangi kol kas didelio krūvio studijuodama nepajutau, valandinę darbo sutartį pakeičiau į pastovaus grafiko. Dabar (teoriškai) dirbu 5 dienas per savaitę po 6 val.; iš to panašiai susidaro nevisai pilnas, 0,75 etatas. Geriausia yra tai, kad čia nėra griežtai apibrėžiamų darbo valandų, gali dirbti ne kiekvieną dieną, bet savo dienotvarkę turi susidėlioti taip, kad spėtum viską atlikti kitą dieną. Esmė – išnešioti žmonėms ir įmonėms paprastus ir registruotus laiškus. Su pastaraisiais sudėtingiau, nes įmonių darbo laikas ribotas, turi būtinai spėti iki darbo pabaigos, o kitiems gavėjams gali pristatyti ir vėlai vakare.
Kartais pašto dėžutes tenka papildyti ir įvairia makulatūra – reklama, kurios dabar (artėjant Kalėdoms) ypač padaugėjo. Tačiau tai irgi ne problema. Svarbiausias dalykas – kuo greičiau apsiprasti „Kurjerio“ tau paskirtame rajone, tada žinai, į kurį namą kada gali užeiti, kaip eiti trumpesniu maršrutu ir panašius niuansus.
Dažniausiai aš iš anksto sau susidėlioju, ką nunešiu prieš paskaitas, o ką po paskaitų. Būna dienų, kai apsikrauni dėžėm reklamos, ir į jas pažvelgus viską norisi mesti, nes jų gausa atbaido, galvoji, kad taip jos ir nesumažės. Pradirbau nemažai laiko, tad vėl kažkas sustabdo ir po kelių dienų reklamų šūsniai dingsta pašto dėžutėse. Iš dalies, tai jau tapo mano laisvalaikio dalimi, nes ne kartą esu pagalvojus, jog viską metus, trūks ne kiek gaunamų pinigų, kiek paties darbo. Kančia būdavo žinoti, kad visi kai kur eina, o tavęs laukia darbas (kaip kad dirbau „McDonalde“). Dabar ryte keliuosi su šypsena, nes niekas nevadovauja, kiek ir kaip dirbti. Svarbiausia – visiška laisvė, kada tampi visiškai atsakingas už savo užduotį ir jos kokybę.“
Marius Šležas (Lietuvos muzikos ir teatro akademija, menų vadyba, 1 k.) dirba VŠĮ „Vilnius arts“ projektų vadovu. „Įstojęs į LMTA (Lietuvos muzikos ir teatro akademija) susipažinau su dabartiniu verslo partneriu Romu Michailovskiu. Kadangi mūsų abiejų interesai sutapo, nusprendėme įkurti nuosava įmonę, kur dirbtume ne kitiem, o sau.
Dirbu vos pora mėnesių, tačiau jau gruodžio 6 d. startuos mūsų pirmasis renginys. Lotynų Amerikos šokių mėgėjų varžybos „Fiesta Latina“. Pagrindinė priežastis, paskatinusi pradėti nuosavą verslą – galimybė realizuoti studentams kilusias idėjas ir, žinoma, noras šiek tiek užsidirbti laisvesniam gyvenimui.
Kol kas studijų grafikas nėra labai įtemptas, taigi darbą suderinti su paskaitomis nėra sunku, tuo labiau, kad darbo valandas gali nusistatyti pats – gali atidirbti vakarais ar net naktį. Čia esi pats sau šeimininkas, svarbu, kad visi darbai būtų atlikti laiku. Labai padeda ir tai, jog pats universitetas nori, kad mes dirbtumėme ir taip praktikuotumėmės, todėl tai yra savotiškas teorijos derinimas su praktika.
Kiekvienam, norinčiam padirbėti visų pirma siūlyčiau nebijoti rizikuoti. Aišku, ieškant darbo, reikia atsižvelgti tiek į savo fizines, tiek į studijų galimybes. Nieko nėra neįmanomo. Svarbiausia tikėkite savimi ir jums tikrai pavyks.“
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanato specialistė Aistė Markevičienė išdėstė dekano Antano Smetonos požiūrį.
„Norint rimtai ir sistemingai mokytis, tam reikia skirti praktiškai visą dėmesį, tai turi būti studento prioritetas. Siekdami prasimanyti pinigų, studentai labai dažnai pradeda atsiprašinėti iš paskaitų ar jas tiesiog praleidinėja, stengiasi paankstinti sesijos datas, kad kuo daugiau laiko galėtų paskirti darbui. Mokslo ir studijų įstatymu reglamentuojama, kad studentas, praleidęs 33 proc. seminarų, negauna teisės laikyti egzaminų. Pasitaiko atvejų, kad dėl to studentas būna priverstas nutraukti studijas. Dekano įsitikinimu, tokioje situacijoje jokie kompromisai ir išimtys negali būti taikomos – arba dirbi, arba mokaisi.“
Studentų, gyvenančių atskirai nuo tėvų, pajamų sudėtis (statistinis vidurkis)
47 proc. – tėvų skiriamos lėšos
35 proc. – savarankiškai uždirbtos pajamos
11 proc. – kita
7 proc. – valstybės parama, stipendija ir pan.
Per savaitę studentų skiriamas laikas studijoms ir darbui
18 val. – mokymasis aukštojoje mokykloje
11 val. – savarankiškas mokymasis
10 val. – apmokamas darbas
Studentai, turintys reguliarų darbą studijų metu
69 proc. – neturintys reguliaraus darbo
31 proc. – turintys reguliarų darbą
„Eurostudent IV“ tyrimo duomenys, apklausti 1004 studentai
Veronika Butkevičiūtė
