Trečioji kovo mėnesio savaitė – savaitė prieš patyčias. Bet ar visuomet patyčios turi tik neigiamą atspalvį? Savo mintimis dalijasi Putinų gimnazijos ketvirtokas, dukart Lietuvos dziudo U20 čempionas, rinktinės narys, Europos taurės, įvairių ekonomikos ir verslumo konkursų prizininkas Rosvaldas Krušna.
– Ar patyčios visuomet yra tik blogai?
– Ne, jos kartais yra gerai. Pavyzdžiui, gyvena kokia nors stora moteriškė, labai stora, ir tarkim tu jai sakai: „Tu esi stora karvė.“ Ji vieną dieną susivoks, kad ji tikrai stora ir pradės mest svorį. Tai visiems išeis tik į naudą, nes tokie žmonės dažnai kitiems sukelia daug problemų, pavyzdžiui, mikroautobuse užima dvi vietas.
– O jei ta stora moteriškė nemato kitos išeities, išskyrus savižudybę? Tada patyčios vis dar yra gerai?
– Turbūt ne, bet nemanau, kad ji nusižudytų dėl patyčių. Ji tai padarytų dėl to, kad suvoktų, kokia yra beviltiška, jei nesugeba numest poros kilogramų.
– Kaip manai, ar nereikėtų vadovautis principu „Mylėk save tokį, koks esi“?
– Ne, visada yra vietos tobulėjimui ir reikia tobulėti. Visų pirma, patyčias reikia mokėti atskirti nuo kritikos. Manau, kad patyčių mastas yra daug mažesnis nei vaizduojama, būtent dėl šio nemokėjimo atskirti.
– Kuo skiriasi kritika ir patyčios?
– Kritika yra nuomonės išsakymas stengiantis neįžeisti kito, o patyčios – kitoks nuomonės išsakymas, kai prabrėžiami akivaizdūs kito žmogaus trūkumai, norima įžeisti.
– Kur yra ta riba, kai patyčios dar turi teigiamą atspalvį ir kur prasideda blogos patyčios?
– Kai patyčios prasideda be visiškai jokios priežasties. Manau, kad tokios patyčios yra tarp vaikų, iki kokios ketvirtos klasės. Jie tyčiojasi nemąstydami apie padarinius.
– Ar tiki patyčių prevencijos veiksmingumu tokio amžiaus vaikams?
– Ne. Tas pats su alkoholio ir rūkymo prevencija. Visų pirma, tokių metų vaikas net neklausys, ką jam kalba. Manau, jiems reikia daugiau praktiškai parodyti. Reikėtų ne tik papasakoti, kad dėl patyčių žmonės žudosi, bet ir vaizdžiai parodyti filmuotą medžiagą.
– Tiki tokios prevencijos realumu? Manai, kad pradinukų tėvai sutiktų su tokiu mokymo būdu?
– Manau, kad sutiktų. Nors visada yra išimčių, bet čia ne daugumos, o pačios „išimties“ problema.
– Kaip sumažinti patyčias tarp vyresnių mokinių? Manai, kad filmukai irgi padėtų?
– Manau, padėtų jaunimo užimtumas. Žinau, kad yra daug puikių socialinių darbo vietų, į kurias niekas neina dirbti. Siūlyčiau tas vietas atiduoti jaunimui. Dirbdami jie anksčiau subręstų, o suaugę žmonės tyčiojasi mažiau.
– Patyčiomis laikomas ir sąmoningas asmens atskyrimas nuo tam tikros socialinės grupės. Šis reiškinys yra labai dažnas mokyklose. Kaip reikėtų jį spręsti?
– Nereikėtų lįsti ir priverstinai bendrauti su tuo žmogumi, nes tai gali privesti prie konflikto. Kartais žmogų tiesiog ignoruoji, nes tavo ir jo nuomonės labai skiriasi, todėl net nenori su juo bendrauti. Turiu labai gyvenimišką pavyzdį – nešneku su sese, nes žinau, kad jei su ja kalbėsiu, ji mane sunervins. Tai tiesiog konflikto vengimas.
– Fizinės patyčios labiau paplitusios tarp vaikinų. Kaip jų išvengti?
– Iš tiesų – neįsivaizduoju. Turbūt tie, kuriuos muša, bijo skųstis. Reikia jiems paaiškinti, kad jie gali pasiskųsti kam nors, kas galėtų nutraukti tokios formos patyčias. Čia sunki situacija, aš jau pakankamai seniai nesusiduriu su tokiais dalykais. Gal pradinėse klasėse ir mušdavomės, bet dabar jau tikrai ne tie laikai. Dabar jei kas ir mušasi, tai ne dėl patyčių. Dažniausiai būna kaltas alkoholis, o ryte visiems vėl būna viskas gerai, vėl visi būna draugai.
– Ar pats tyčiojiesi iš ko nors?
– Žinoma (juokiasi). Bet nesistengiu per daug užgauti. Ant draugų visada reikia „pastumt“, tada jie taisosi. Prisimenu, kai buvau aštuntokas ar devintokas, mes savo bendraklases vadinom teletabiais ir ilgai vaikščiojom pas socialinę pedagogę. Bet tada vyko principų kova, mes vis tiek jas taip vadinom. Reiktų vėl jas pradėt taip vadint (juokiasi).
– Ar pats esi patyręs patyčių?
– Žinoma.
– Kaip su jomis kovojai?
– Niekaip. Išaugau, atėjo laikas man tyčiotis (juokiasi). Pas mus treniruotėse yra vyresnė karta ir jaunesnė, jaunesniajai kartais vis kažkas nutinka, aišku, prisideda vyresnieji. Tada mažesnė karta užauga ir atsiranda kita karta, taip viskas ir eina. Ir niekas ten labai nepyksta dėl patyčių, nes jos nėra kažkokios žiaurios, jos daugiau smagios. Pavyzdžiui, vaiko pakabinimas ant pakabos (juokiasi). Visiems smagu, net tas vaikas nukabintas juokiasi.