Ši situacija, kurią aprašysiu, vyko maždaug prieš 17 metų Zarasų rajono kaimelyje. Viliuosi, kad dabartinė padėtis kardinaliai pasikeitė, nors žmonės vis dar dirba tie patys.
Vaikų darželis. Čia gal ir yra didžiausia problema ta, kad čia praleidau ne tik didžiąją dalį kūdikystės, bet ir pusę vaikystės. Darželyje visi vaikai buvo auklėjami pagal tam tikrą nemoralizuotą, nehumanišką sistemą: barimai, rėkimai, mušimai. Todėl man kyla klausimas, kodėl dirbama tokį darbą su vaikais, jei nemokama tvardytis? Žinoma, suprantu, kad bet kuriam žmogui kartais kantrybė išsenka, bet tik ne taip, kaip buvo mano vaikystės darželyje. Kraupių ir šiltų atsiminimų balanso nėra. Čia valdžią ima baimė, nuostaba, susimąstymas. Tikiu, jog iš skaitytojo pusės atrodys per daug sutirštinta, bet stengsiuosi papasakoti kuo tiksliau, kaip buvo.
Pietų miegas. Auklėtojos suguldo vaikus į lovas, paseka pasaką ir išeina. Tuo pačiu metu valytoja plauna grindis. Staiga pasigirsta vaikų klegesys, pagalvių mėtimasis. Įsiutusi įbėga auklėtoja (galima jau ir nuspėti, kad taip bus), isteriškai pradeda bartis. Kadangi buvau to vaikų knibždėlyno dalyvė, tai kliuvo ir man. Ir ne bet kaip! Auklėtojai išradingumo nestigo. Mane, gulinčią lovoje, pakėlė už ausų ir pastatė ant kojų. Taip, už ausų, o ne už rankų. Laimei, dar turiu abi sveikas ausis. Bet čia dar menkniekis. O jei triukšmaujančius ir nemiegančius vaikus išgirsdavo valytoja... Saugok veidą, nes šlapias grindų skuduras kaip tekštelės tau per veidą, tada jau galėsi šluostytis pižamos rankove drėgną veiduką. Taipogi man čia iškyla klausimas, kokią teisę valytoja turėjo mus auklėti? Oho, jai fantazijos taip pat netrūksta. Ji savo darbą realizuoja visokeriopai – taško drėgną šluostę ne tik per grindis, bet ir per nepaklusnių vaikų veidus. Kitas auklėjimo (kankinimo) būdas – izoliatorius, kuris buvo naudojamas ne pagal paskirtį. Apie jį vaikai su baimę kalbėdavosi:
- Nedaryk, netriukšmauk – į izoliatorių uždarys.
Izoliatorius – toks kambariukas, kuriame turėdavo auklėtojos paguldyti vaiką, ar vaikus, kurie susirgdavo ir juos slaugyti. Bet, deja, jis buvo dažnai naudojamas ne pagal paskirtį. Nenorėjai pietų miego, triukšmaudavai – į izoliatorių! Būdavai vienas užrakinamas kelioms valandoms ir paliekamas. Niekas net nepaklausdavo, ar kas blogai, nebūdavo net kalbų, kur atlikti gamtinius reikalus – tavo rūpestis.
Bet du įvykius įstrigusius giliai mano atmintyje prisimenu be rūko. Gal todėl, kad sukėlė daug baimės, gėdos. Tas pats pietų miegas... Ieva dūksta, pešasi su sese. Ateina visų siaubas – auklėtoja, paima mane su sese, pastato vidury kambario prieš visus vaikus, numauna pižamines kelnes ir liepia stovėti nuogutėlėm iki pusės prieš visus. Vaikai juokiasi, mes raudonuojam, ašaros byra. Bandom užsitempti kelnes – mums neleidžiama. Aš vis pagalvoju, kaip sukrėsti gali mažamečius toks vaizdelis... Taip pat, ar veiksminga mums bausmė – viešas nuogumas? Kitas įvykis – dar viena bausmės forma.
Buvo taip pat pietų metas. Visi vaikai turėjo miegoti. Bet mes, trys mergaitės, juokėmės, išdykavome. Atėjo auklėtoja ir išsivedė, sakydama, kad uždarys mus į rūsį. Pagalvojau, jog ji čia tik gąsdina. Sesuo su drauge pradėjo verkti, ir jas paleido, o aš nesuprantanti, kas čia vyksta, buvau uždaryta į tamsųjį rūsį, basa ant cementinių laiptų. Laimei, auklėtojos buvo gailestingos ir po pusvalandžio paleido.
Taigi kyla pagrindinis klausimas, kokią įtaką mano socializacijos raidai padarė toks darželio darbuotojų auklėjimas? Manau, silpnesniam vaikui galėjo stipriai atsiliepti ateityje. Tiek baimės vaikui įvaryta... Kažin kokių moralės nuostatų ir vertybių auklėtojos norėjo įkrėsti? Turbūt drausmę ir paklusnumą, bet šitaip vaikai nuasmeninami. Bet čia tik blogoji darželio pusė. Taip pat yra ir šviesioji puselė. Darželyje vykdavo įvairūs vaidinimai, koncertai, kurių dalyviai būdavo vaikai. Pasakos, žaidimai turėjo formuoti mums gražesnę ateitį. Tik bėda, ar darželyje patirtas moralinis, fizinis smurtas (lengvoji forma) yra mums naudingas? Juk tuo metu buvo tas laikas, kai vaikas viską kopijuoja iš aplinkos, visi aplinkinių poelgiai pereina į mūsų mąstyseną. O gal kaip tik izoliatoriaus sienos ir rūsio tamsybė mane užgrūdino?
Ieva Juodelytė