Palangos senosios gimnazijos mokinė Janina Kusaitė kartu su bendraamže, vienuoliktoke Rugile Popaite, lapkričio 28 dieną dalyvavo Vilniaus Gedimino technikos universiteto organizuotame projekte „Renkuosi verslą“. Merginos, praėjusios pirmąjį etapą, pateko tarp šešiasdešimt laimingųjų, kurie susitikę Vilniuje kūrė simuliacijas, dalinosi patirtimi ir iš naujo atrado verslą. Gimnazistė Janina sutiko su mumis pasidalinti savo įspūdžiais iš projekto.
Kaip sužinojai apie projektą? Kodėl nusprendei jame dalyvauti?
Apie šį projektą sužinojau iš savo ekonomikos bei verslo mokytojos Rasos Abelkienės. Ji pasiūlė norintiems pamokos metu užpildyti atrankos pirmojo etapo dokumentus internete. Mane tai sudomino, nes verslu, ekonomika domiuosi, galbūt iš dalies su tuo siesiu ir studijas – tas dar labiau pastūmėjo dalyvauti.
Ar sunkus pasirodė pirmasis etapas? Kelintą vietą jame užėmei?
Pirmasis etapas tikrai nebuvo lengvas, nors jame buvo tik 12 klausimų. Bet visi klausimai – „sukti“ ir sunkūs, reikėjo juos skaityti keletą kartų, kad galėčiau suprasti, ko norima. Klausimai buvo labai įvairūs savo tematika – nuo pelningiausios firmos 2010 metais iki tokio, kokios žymiausios moterys nepateko į 2010 metų dešimtuką. Užėmiau 30 vietą iš 179 dalyvių.
Minėjai, jog Vilniuje darėte verslo „simuliaciją“. Kaip ir ką per ją turėjote atlikti?
Vilniuje vyko verslo „simuliacija“, kai yra daromas verslas, bet viskas vyksta „popieriuje“, t.y. prekes, pardavimus, gamybą atlieki „popieriuje“.
Verslo pavadinimas buvo „Madų šou“. Vieni dalyviai „siuvo“ liemenes, kiti kelnes, marškinius, švarkus, kiti – gamino batus. Jos metu turėjome kuo daugiau pagaminti savo rūšies prekių, jas kuo brangiau ir pelningiau parduoti bei sukaupti kuo didesnį pelną.
Ar prireikė papildomo pasirengimo?
„Simuliacijai“ pasirengti namuose nelabai buvo įmanoma, nes prieš vykdamas į pusfinalį nežinai, kokią verslo „simuliaciją“ vykdysi, kokios bus jos sąlygos ir panašiai.
Kiek uždirbote iš „simuliacijos“, kiek taškų surinkote?
Kiek surinkome pinigų (jie „simuliacijos“ metu vadinosi ne litais, o „profais“), tikrai nepamenu.
Kaip „popieriuje“ sekėsi siūti liemenes? Kiek iš viso pasiuvote?
Pasiuvome apie 70 vienetų. Reikėjo viską sugalvoti „į priekį“, nes gaminant tu pirmiausia sumoki pinigus, investuoji ir tik vėliau gauni prekes, kurias bandai parduoti kitiems. Buvo galima iš konkurentų bandyti pirkti paprastus arba kolekcinius kostiumus ir juos pardavinėti už didesnę kainą, arba tuos kostiumus „priduoti“ į Paryžiaus ar Milano parduotuves parduoti, o užsidirbti iš kainų skirtumo.
Pinigus reikėjo labai skaičiuoti, jog nepasidarytum „minuso“, nes net ir derybos „simuliacijos“ metu kainavo: eidamas į derybas vienas žmogus turėdavo sumokėti 300 „profų“, du – 350 „profų“.
Kur išleidote daugiausiai pinigų? Kas labiausiai neapsimokėjo?
Daugiausia pinigų išleidome gamybai bei daryboms. Labiausia neapsimokėjo daryti skubotų pirkimų iš konkurentų ir vėliau suprasti, kad jų prekių nėra kur dėti ir neįmanoma parduoti konkurentams.
Ar buvo galima naudotis internetu ir kitais informacijos šaltiniais?
Negalėjome, naudojomės tik skaičiuotuvais.
Kelintą vietą užėmei kartu su savo komanda?
Komandas sudarė du arba trys žmonės. Mano komanda sudarė du žmonės, t.y. aš ir vaikinas iš Zarasų. Užėmėme 7 vietą. Tikėjomės būti žemiau, nes laukdami rezultatų pasikalbėjome su kitais, tad po pokalbio manėme, kad jiems sekėsi geriau nei mums.
Kiek žmonių pateko į trečiąjį etapą – finalą? Kas ten jų laukia?
Į trečiąjį etapą pateko keturi žmonės iš pusfinalio. Jų laukia dviejų dienų verslumo stovykla, kurioje susitiks su verslininkais, įmonių vadovais ir pan.
Kas iš projekto įsiminė ir patiko labiausiai?
Projekto organizatoriai buvo labai šilti, bendraujantys žmonės, rūpinosi kiekvienu dalyviu. Vienas iš nuotykių, įvykusių Vilniuje pusfinalio metu, buvo tai, kad Vilniaus Gedimino technikos universitete vyksta liftų remontai ir kai kurie jų veikia, o kai kurie yra tiesiog uždengti ir nenaudojami.
Po pietų universitete reikėjo grįžti į savo verslo fakultetą, esantį septintame aukšte. Vieni dalyviai sėkmingai liftais pakilo, o kiti devyni užstrigo lifte, tarp jų ir palangiškė Rugilė. Po geros valandos dalyviai buvo išvaduoti. Pabaigoje visi buvome apdovanoti sertifikatais bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto dovanų maišeliais su įvairiomis smulkmenomis.
Ar rekomenduotum bendraamžiams dalyvauti šiame projekte kitąmet?
Žinoma, nes jame galima pagerinti savo ekonomikos, verslo žinias, tobulinti bendravimo įgūdžius, bandant derėtis su konkurentais bei vykdant verslo planą su nepažįstamu žmogumi, nes komandos buvo sudaromos taip, kad komandoje nebūtų žmonės iš vieno miesto. Projektas tikrai vertas dėmesio, pati bandysiu dalyvauti ir kitąmet.
Živilė Karevaitė
